XX amžiaus pradžioje žinomas Vilniuje visuomenės veikėjas, filantropas, Žemės banko direktorius Juozapas Montvila inicijavo gyvenamųjų namų kolonijų statybas. Knygoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė paaiškino, kad J. Montvilos sumanymui įtakos galėjo turėti darbininkų namai prie fabrikų, matyti užsienyje. Tačiau jis orientavosi ne į darbininkiją, o į viduriniojo sluoksnio gyventojus, galinčius išsipirkti sklypą ir grąžinti iš Žemės banko paimtas paskolas. Sudarydamas galimybę pasistatyti atskirus namus inteligentijai ir bankų tarnautojams, Montvila rėmė vietinių gyventojų sluoksnį, kuris nepasižymėjo lojalumu cariniam režimui.
„Vidurinioji klasė Anglijoje statėsi atskirus kotedžus su dekoratyviniais sodeliais. Iš jų išsikristalizavo miesto-sodo idėja (ji priklauso architektui Ebeneserui Howardui), kuri įkūnijo miestietiškos ir kaimiškos gyvensenos jungtį. Nespėjus išplisti šioms idėjoms po pasaulį, Vilniuje jau pradėtos steigti gyvenamųjų namų kolonijos“, – rašė N. Lukšionytė.
Pasak Vilniaus universitete XX a. architektūros istoriją dėstančios Marijos Drėmaitės, J. Montvilos kolonijos išties yra labai įdomus ir modernus gyvenamosios architektūros eksperimentas: „Pirmiausia, Vilniuje tai buvo naujas būdas aprūpinti vidutinio sluoksnio miestiečius (tarnautojus) nebrangiu, bet kokybišku būstu, šiandienos terminais kalbant, tai būtų kažkas panašaus tarp kooperatinio ir žinybinio būsto".
Ji pasakoja, kad vilnietis Juozapas Montvila buvo daugelio labdaringų draugijų steigėjas, miesto tarybos narys, kuris inicijavo ne tik gyvenamųjų namų kvartalų (tuo metu vadintų kolonijomis) statybą, bet įsteigė ir Vilniaus butų įrengimo draugiją. „Būdamas Žemės banko direktoriumi jis skatino banką statyti namus išsimokėtinai savo darbuotojams, taip pat, paėmę paskolas iš Žemės banko, namelius galėjo išsipirkti ir kiti tarnautojai. Taigi, kartu tai buvo ir būdas formuoti vidutinės klasės tarnautojų gyvenamuosius kvartalus“, – komentuoja ji.
M. Drėmaitė atkreipia dėmesį, kad Montvilos namų kolonijos buvo pirmieji vientiso teritorinio planavimo Vilniaus mieste pavyzdžiai, kai visas kvartalas su insfrastruktūra (pvz. vandentiekiu) buvo suplanuotas iš karto. Ji pasakoja, kad Šnipiškėse šalia keliabučių namų buvo suplanuota pastatyti skalbyklą, o Rasose, privačiame Montvilos parke, pastatytas Adomo Mickevičiaus biustas, taip pat kolonijos gyventojams suprojektuotos dvi pavėsinės, 1911 m. pastatyta vaikų prieglauda.
„Svarbu pastebėti, kad kolonijos tai ne atskirų vilų su sodais kvartalai, bet dažnai sublokuotų ar keliabučių namų rajonėliai, rodantys kompaktiškus sprendimus mieste. Visi sublokuoti namai (kotedžai) ar dviejų butų namai turėjo panašius gyvenamojo būsto, patogumų standartus – Vilniaus butų įrengimo draugija propagavo nebrangaus ir higieniško buto sampratą. Tuo metu buvo aktualu sukurti nebrangaus/prienamo būsto (affordable housing) tipą miestiečiams“, – DELFI atsiųstame komentare paaiškina architektūros istorikė M. Drėmaitė.
VU Istorijos fakulteto docentė išskyrė Kražių koloniją, kur kiekvieno namo fasadas suprojektuotas individualiai (architektai Augustas Kleinas ir Vaclavas Michnevičius). Pasak jos, greta naujo planavimo ir naujo tipo būsto ši kolonija išsiskyrė dar ir architektūriniu spalvingumu.
Paklausta, kodėl Vilniuje turime vos kelis gyvenamųjų kolonijų pavyzdžius, M. Drėmaitė svarstė, kad tam galėjo sutrukdyti Pirmasis pasaulinis karas arba galėjo nepakakti investicijų.
„Mano nuomone, šios kolonijos yra labai svarbios Vilniaus būsto modernizavimo požiūriu, ir ne tik architektūra, bet visų pirma savo socialiniais ir urbanistiniais sprendimais,“ – gyvenamųjų namų kolonijų vaidmenį Lietuvos architektūros istorijoje įvertino ji.
Ankstyvosios kolonijos
Pirmieji ankstyvųjų kolonijų 11 namų suprojektuoti 1896 m. (pastatyti tik šeši) prie dabartinių Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių. Aguonų gatvės kolonijos namai buvo vienaukščiai, pailgi, dengti dvišlaičiais stogais, o kiekviename name buvo po du butus su atskirais įėjimais. Butų išplanavimas gana paprastas – vienas didelis kambarys, 2-3 maži, virtuvė ir rūsys. Patalpos apšildomos krosnimis, be vonių, klozetai įrengti prie rūsio laiptų.
Kaip savo knygoje rašė N. Lukšionytė, tokios pat struktūros ir plano namai 1987 m. buvo statomi antrojoje – Pohuliankos kolonijoje (1,7 ha plotas tarp Čiurlionio, Jovaro ir Basanavičiaus gatvių). Čia buvo pastatyta 10 namų palei gatves ir kvartalo gilumoje. Kiekvienas savininkas turėjo aptvertą 10-12 arų žemės sklypelį su sodu, daržu. Visus namus projektavo Vladislavas Stipulkovskis.
1898-1899 m. pradėtos statyti dar dvi kolonijos – Šnipiškėse (Piromonte) ir Rasose. Jas projektavo du profesionalai – inžinierius architektas Vladislovas Stipulkovskis ir vokiečių kilmės Lietuvos architektas ir inžinierius Augustas Kleinas, kurie kartu įkūrė „Vilniaus statybos biurą. V. Stipulkovskio projektuojami namai buvo pigesni, paprastesnio plano, juose daugiausia gyveno valstybės tarnautojai.
Pagal A. Kleino projektus vėliau Vilniuje buvo pastatytos ne tik gyvenamųjų namų kolonijos, bet ir daug tokių išskirtinių objektų kaip neobarokinių formų viešbutis „Italija“ (1901 m., dabar viešbutis Radisson SAS „Astorija“), Petro Vileišio rūmų ansamblis Antakalnyje, vėlyvojo moderno krypties grafienės L. Soltan vila M. K. Čiurlionio gatvėje, Dievo Apvaizdos bažnyčia Gerosios Vilties g.
Lyginant su pirmomis kolonijomis, Šnipiškių ir Rasų kolonijose jau buvo pastatyta daugiau ir įvairesnių namų, jie išdėstyti reguliariau, palei buvusias arba naujai tiestas gatveles. Čia galima buvo pasirinkti namo tipą ir buto dydį.
Piromontas
N. Lukšionytė aprašė Šnipiškių koloniją, kuri buvo ne tokia išvaizdi kaip vėliau A. Kleino projektuotos: ją sudaro 20 namų, apima 1,2 ha plotą Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvėse. Šis rajonas dar yra vadinamas Piromontu. XVIII amžiuje Neries krantinėje į dešinę nuo Kalvarijų gatvės buvo rūmai, vadinti Piro arba Petro vardu. Sujungus vardą su žodžiu „monte“, lotyniškai reiškiančiu „kalnas“ gavosi pavadinimas Piromontas.
V. Stipulkovskis suprojektavo neišvaizdų ilgą dviaukštį korpusą iš keturių pasikartojančių sekcijų (Rinktinės g. 20-26), kuriame buvo pigiausi butai.
Pagal A. Kleino projektą, palei Šeimyniškių ir Slucko gatves buvo išsidėstę 11 dviaukščių blokuotų ar pavienių namų, kurie išraiškingai dekoruoti orderiniais elementais, butai suplanuoti po vieną aukšte.
Slucko g. 13 A. Kleinas suprojektavo triaukštį plytų stiliaus daugiabutį su nedideliais patogiai suplanuotais butais. Sklypo gilumoje pastatyti 5 dviaukščiai kotedžai – 3 „dvigubi“ iš dviejų blokuotų dalių, keturbučiai, ir 2 atskiri dvibučiai. Dėl asimetriškai išdėstytų laiptinių ir langų, medžio dekoro pastogėse ir mansardose šie namai kolonijoje patys išraiškingiausi. Tai buvo 2-3 kambarių butai su erdviomis virtuvėmis.
Rasų kolonija
Labiausiai J. Montvilos puoselėjama ir didžiausia kolonija – Rasų. Ji apėmė Balstogės, Vitebsko, Mogiliovo (Mielagėnų), Radomo (Švenčionių) ir Gervėčių gatves. Šioje kolonijoje daugiausiai pastatyta dvibučių sodybinio pobūdžio namukų – su dviem atskirais įėjimais, langinėmis užveriamais langai, vientisu dvišlaičių stogu.
„Kiekvienas savininkas čia turėjo 12-15 arų sklypą. Butą sudarė piemenė, trys pereinami kambariai ir virtuvėlė su durimis į kiemą. Vienas nuo kito namai skyrėsi tik nežymiomis fasadų dekoro detalėmis. Dalis savininkų rinkosi komfortiškesnius dviejų aukštų butus keturbučiuose namuose. Pagal Kleino projektus 1899-1900 m. pastatyti 5 tokie namai (Švenčionių g. 2-4 ir kt.) Butai juose iš keturių izoliuotų kambarių ir virtuvės, ūkiniams poreikiams yra mūriniai sandėliai kieme. Į dvi tokio namo sekcijas atskiri įėjimai, erdvios laiptinės, fasado dalys kiek skirtingai apipavidalintos. Dekoro detalės orderinės, sausokos (rustuotos mentės ir cokoliai, langų sandrikai); panašu, jog jos galėjo būti perimtos iš Vokietijoje, Prancūzijoje populiarių pavyzdžių albumų („uvražų“)“, – knygoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ rašė architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.
Kražių kolonija
1910 m. antroje pusėje architektui A. Kleinui buvo užsakyti „belgiško tipo“ namų projektai. Jie taip vadinti todėl, kad buvo dviaukščiai, o ne įprasti vienaukščiai – idėją pasiūlė J. Montvila po kelionės į Belgiją ir Angliją. Miestuose, kur didelis tankumas, paplitę siauri ir aukšti, vienas prie kito priglausti namai.
Vilniaus Labdarybės draugijai priklaususiame 1400 kv. sieksnių plote Lukiškių kalėjimo pašonėje buvo ruošiamasi statyti koloniją. Kitaip nei prieš tai pastatytose keturiose kolonijose, šį sykį namai buvo kompaktiškai sublokuoti į 3 korpusus, išdėstytus palei kvartalą ribojančias J. Savickio, J. Tumo-Vaižganto bei Kražių gatves.
Prie gatvių ir kieme esantys nedideli sklypeliai skirti dekoratyviniams želdiniams. Kiekvienas namas buvo individualus ir išskirtinis, nors visi jie buvo projektuoti pagal panašią schemą. Nors A. Kleino ir V. Michnevičiaus projektuose dominavo lakoniškas, vėlyvasis modernas, tačiau realizuojant projektus pastatai įgavo konservatyvesnių stilių formas, tik kampiniai namai – J. Tumo-Vaižganto g. 4/1 ir 8/27 pasižymi ryškiu moderno stiliumi.
„Dauguma kolonijos namų stiliaus požiūriu yra mišrios architektūros. Išorė tapybiška, asimetriška, tačiau dekoro motyvuose atpažįstami istoriniai stiliai. Lengva, plokštuminė dekoro traktuotė primena bydermenjerio manierą (?) <...> Lukiškių kolonijos namai romantiški – su bokšteliais, erkeriais, mansardiniais čerpių stogais. Tai ypač būdinga J. Savickio gatvės namams, statytiems veikiausiai pagal A. Kleino projektus. Solidžiausi namai išdėstyti palei J. Tumo-Vaižganto gatvę. Juos galėjo projektuoti V. Michnevičius. Namai trijų aukštų, fasaduose ryškūs istorizmo motyvai. Savininkai Konradas Niedzialkovskis ir Povilas Končius pageidavo papuošti namus (J. Tumo-Vaižganto g. 5 ir 7) bajoriškais herbais“, – rašė architektūros istorikė N. Lukšionytė-Tolvaišienė.
Kražių gatvės namai kuklesni – jie pasižymi lygiais fasadais, kurie paįvairinti faktūriniu tinku, langų apvadais, mansardų iškyšomis.
Čia sutiktas Kražių kolonijų gyventojas išdidžiai ima pasakoti, kad kadaise čia gyveno vien teisininkai ir advokatai. Jis apgailestauja, kad gyvenamųjų namų fasadai iš kiemo pusės virto kiek apleistais, apkrautais daugybe nereikalingų daiktų ar priestatų, neatrodo taip įspūdingai kaip iš gatvės pusės.
„Aš čia iš kiemo pusės užauginau vijoklį, kuris gražiai apraizgė pastatą, bet atėjo žmonės iš Savivaldybės ir liepė jo atsikratyti. Dar nežinau, kuo visa tai baigsis. O man taip gražiau“, – šypteli jis.
Anot istorijos architektės N. Lukšionytės-Tolvaišienės, penkios Montvilos kolonijos apėmė 150 atskirų valdų, ir nors jos negalėjo išspręsti būsto problemų miesto mastu, tačiau jos atliko sektino pavyzdžio vaidmenį. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje pasirodė dar keli grupinės namų statybos bandymai.