Ilzenbergo dvaro savininku 2003 m. tapo Vaidas Barakauskas, tačiau iki tol daugiau nei dešimtmetį dvaras neturėjo tikro šeimininko. Onuškio tarybinio ūkio žemė, kuriam sovietmečiu buvo priskirta ir šio dvaro sodyba, atgavus Nepriklausomybę buvo išdalyta privatiems ūkininkams nedideliais sklypais.
Visiškai neprižiūrimi daugiau nei dešimtmetį, dvaro pastatai ėmė nykti, kai kurie – sugriuvo, o parkas ilgainiui virto mišku. Tiesa, sovietmetis taip pat nebuvo šios dvarvietės aukso amžius. Po Antrojo pasaulinio karo didžioji Ilzenbergo dvaro sodybos dalis buvo konfiskuota ir atiteko kolūkiui „Aušra“, kuris vėliau persitvarkė į minėtą Onuškio tarybinį ūkį.
Septintajame XX a. dešimtmetyje dvaro sodyba kartu su parku buvo perduota Panevėžio „Ekrano“ gamyklai. Tada nuspręsta sodybą pertvarkyti į poilsio bazę.
Išdarkė rūmų interjerą
Dvaro projekto vadovas, „Devyni architektai“ direktorius Arūnas Skrolis sako, kad nepaisant sovietmečio, sodyboje išliko nemažai autentiškų pastatų, nors kai kurie iš jų buvo pažymėti šio laikmečio ženklais.
„Gyvenamojo šeimininko namo apatinė, akmeninė dalis buvo senovinė, tačiau viršus – iš silikatinių plytų, atstatytas tarybiniais laikais. Svirno viršutinė dalis taip pat buvo sovietinė. Amatų namo liko autentiški griuvėsiai, buvo aišku, kaip jį atkurti. Rūkykla taip pat pusiau išlikusi, jai tereikėjo atstatyti stogą. Pirties buvo tik likučiai, pamatai, ji pastatyta naujai“, – apie dvarvietės projektą pasakoja A. Skrolis, pridurdamas, kad statybų proceso likę sovietiniai architektūriniai elementai nekomplikavo ir projektas vystėsi gana sklandžiai.
Autentiškas išliko ir XIX a. antroje pusėje statytas dvaro rūmų mūras bei pora sienų viduje. Anot dvaro interjero architektės Vidutės Povilauskaitės, bendrai rūmų architektūra buvo pritaikyta pagal poilsio namų reikmes, todėl istorinės dvaro autentikos ten praktiškai nebebuvo likę.
„Buvo koridorinė sistema, kurioje buvo padarytos atskiros poilsinės patalpėlės. Buvo panašu į bendrabutį, į mūsų įprastas poilsines, – sako architektė. – Pagrindiniai paveldo tvarkybos darbai yra susiję su gabaliuku, kuriame reikėjo išlaikyti seną medinę stogo konstrukciją. Viršutiniame aukšte matosi paliktos atviros pastogės gegnės, likusios nuo XIX a. pabaigos. Taip pat rūsys, jis restauruotas kaip istorinis.“
Kaip sako V. Povilauskaitė, tokia situacija, kai autentikos likę labai mažai, savininkams ir architektams atriša rankas ir suteikia kūrybinės laisvės. Tiesa, tai tam tikra prasme ir iššūkis – atkuriant šį dvarą buvo svarbu neužlipti ant grėblio ir nepersistengti.
„Reikėjo surasti balansą, kaip šiuo pastatu parodyti, kad jis yra atkurtas XXI a., tačiau tuo pačiu suteikti jam autentiškumo, dvariško gyvenimo pojūtį. Šiuos du dalykus suderinti buvo sunkiausia“, – tikino interjero architektė.
Parkas prižiūrėtas atmestinai
Tuo tarpu dvaro kraštovaizdžio architektė Vaiva Deveikienė sako, kad ryškios įtakos dvarvietės parkui sovietmetis nepadarė – jokių bereikalingų pastatų pristatyta nebuvo, kaip dažnai randama kituose dvaruose. Tačiau Ilzenbergo dvaro parkas buvo prižiūrimas selektyviai, tik kai kuriose vietose, todėl buvo rastas pakankamai apleistas.
„Jei parko netvarkai, jis apželia. Mes jį radome sulaukėjusį, sumiškėjusį – buvo dingusios erdvės. Pagal pokarinius brėžinius atsekėm ir gyvai matėsi, kad yra būta alėjos, apžvalgos aikštelių. Jos buvo gerokai apgriuvusios. Nebuvo labai sunku atkurti terasas ar reljefo grožį, reikėjo tiesiog palaipsniui juos tvarkyti, tai buvo nunykę. Šiuos dalykus reikėjo atrasti iš naujo“, – pasakoja V. Deveikienė.
Architektė priduria, kad kai ką reikėjo ir sukurti: pavyzdžiui, nebuvo duomenų, kad parke būta tokių turėklų, baliustradų, skulptūrų, kurios atkuriant dvarą buvo sukurtos atsižvelgiant į šio laikmečio stilistiką, siekiant paryškinti parko kompoziciją.
„Kūrybinio proceso metu atkūrėme pagrindines, atskiras erdves. Stengėmės kiek galima autentiškiau atkurti reljefo ir medžių santykį su vandeniu, takų sistemą, atsispiriant nuo to, kas jau duota pačios gamtos. Kai kurie dalykai buvo išvystyti labiau nei buvo dvaro laikais XIX a., iki nacionalizacijos – žemutinė dvarvietės dalis, svečių atvažiavimo vieta, akmeninė tvora, vartai, tvenkinių sistema – visa tai jau šiuolaikiška, bet dera, pratęsia dvaro ansamblį“, – tikina Ilzenbergo dvaro kraštovaizdžio architektė.
Nuo sovietinių poilsio namų iki darnaus dvaro
Gruodžio mėnesį Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos ir Darnios plėtros akademijos rengiamame konkurse „Už darnią plėtrą“ Ilzenbergo dvaras buvo paskelbtas geriausiu visuomeniniu daugiafunkciniu architektūros objektu. Kalbinti architektai sutaria, kad šio dvaro išskirtinumas yra tas, kad Ilzenbergas veikia kaip vientisas, kompleksinis ūkinis vienetas.
„Būna tokių dvarų, kur dvariškas gyvenimas tik žaidžiamas. Ilzenbergo dvaras yra tikras – ūkyje dirba žmonės, ūkio gėrybėmis prekiaujama, gaunama ekonominė nauda iš viso šio komplekso. Šis objektas buvo visiškame užkampyje. Pradžioje sumanymas atrodė gana nerealus, tačiau tik taip sugrįžta regiono plėtra – dvare sukasi visas ekonominis variklis, jo veikla – tradicinė“, – sako Ilzenbergo dvaro projekto vadovas, architektas A. Skrolis.
Jam antrina ir interjero architektė V. Povilauskaitė. Anot jos, Ilzenbergas yra dvaro kaip kompleksinio ekonominio vieneto pavyzdys. „Galima turėti tik gražius rūmus, bet paskui reikia juos ir išlaikyti. Dvarai nusigyveno dėl to, kad nemokėjo ūkininkauti. Čia pirmiausia atsikūrė ūkis, teritorijos sukonsoliduotos, gamtosauginė koncepcija taip pat palanki šiai vietai, nes dvaras stovi visiškai pakraštyje. Parkas gerai sutvarkytas, renginiams viskas parengta“, – apie dvaro visapusiškumą sako V. Povilauskaitė.
Tuo tarpu kraštovaizdžio architektė V. Deveikienė sako, kad pagal tvarumo dėsnius buvo atkuriamas ir pats parkas. Anot jos, dvaro aplinką buvo siekiama suformuoti palaipsniui, nepažeidžiant gamtos procesų.
„Palaipsniui valėme parko erdves, palikdami natūralius pomiškius, podirvius, kad nebūtų drastiškų pokyčių, saugotume bioįvairovę. Vienas iš ekologų pasidžiaugė, kad dabar padidėjo paukščių įvairovė, prasivalė erdvės, jie turi kaip išskristi. Taip pat kai kuriems žoliniams augalams atsirado geresnės sąlygos. Parke išryškinome gamtos vertybes, papildome kultūrinėmis“, – svarstė V. Deveikienė.
„Visa tai sudėjus šiandien turime tokį tvarų sprendimą“, – pridūrė ji.