Itin prastos būklės pastatuose gyvena nemaža dalis Lietuvos gyventojų: pavojų keliantys balkonai – tik ledkalnio viršūnė

Kol kritikos strėlės sminga į sovietmečiu statytus daugiabučius, didžiųjų miestų senamiesčiuose 100 ir daugiau metų skaičiuoja pastatai, turintys kultūros paveldo statusą. Tai reiškia, kad jų atnaujinimas dar sudėtingesnis, procesas ilgesni ir brangesnis, dėl ko tokio turto savininkai neretai jo renovacijos ir atsisako. Tokių pastatų būklė, pasak juos prižiūrinčių ekspertų, dažnai yra tikrai prasta: byrantys ir praeiviams pavojų keliantys balkonai tik jų bėdų ledkalnio viršūnė.

Sudėtinga paveldosauginių daugiabučių renovacija

Šių metų pradžia buvo paženklinta didele tragedija: po sprogimo Vilniuje, Viršuliškėse, esančiame daugiabutyje žuvo suaugęs, vaikas ir viso namo gyventojai neteko namų. Sprogimo banga buvo tokia stipri, kad išgriovė kelių butų laikančiąsias konstrukcijas, todėl visas daugiabutis tapo neeksploatuojamu. Nors ši nelaimė, panašu, nėra susijusi su tuo, kad daugiabutis statytas sovietmečiu, visuomenėje greitai ėmė plisti diskusijos, kad tuo laikotarpiu statyti būstai yra prastos būklės, reikalauja renovacijos. Tačiau gana retai užsimenama apie dar senesnius pastatus, statytus iki Antrojo pasaulinio karo ir kiek vėliau, iki 1960-ųjų. Tokių pastatų yra praktiškai visuose didžiuosiuos Lietuvos miestuose ir juose taip pat gyvena žmonės.

Valstybės duomenų agentūra pateikia Lietuvos būsto fondo statistiką, pagal kurią 10,2 proc. būsto Lietuvoje yra statyta anksčiau nei 1945 metais, 1946-1960 metais – 8 proc. (2021 metų duomenys). Šie skaičiai gali atrodyti nedideli, tačiau įdomu, kiek šių būstų yra renovuojama. Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) duomenimis, daugiabučių, statytų iki 1945 metų, renovuota yra 3,99 proc., statytų 1946-1960 m. – 10,50 proc.

Lietuvos būstų rūmų prezidentas Algis Čaplikas sako, kad iki 1945 metų statytų daugiabučių yra kelių tipų – paveldosauginiai ir ne paveldosauginiai. Tie, kurie nėra saugomi paveldo, paprastai yra 2-3 aukštų, juose nėra daug butų ir paruošti jiems renovacijos projektą nėra sudėtinga, tereikia gyventojų sutarimo. Tačiau paveldosauginių daugiabučių renovacija yra sudėtingesnis procesas. Norint renovuoti paveldosauginius pastatus, atnaujinimo projektą reikia derinti ir su paveldą prižiūrinčiomis institucijomis, renovacija tampa daug brangesnė ir sudėtingesnė.

Byra fasadai, pasenę inžineriniai tinklai

Tačiau būtent kultūros paveldo pastatai, kuriuose yra butai, nuosavybės teise priklausantys fiziniams asmenimis, neretai yra prastos būklės. Viešojoje erdvėje ne kartą skambėjo istorijos apie byrančius balkonus, apsemtus rūsius, skilusias pastatų sienas ir kt. Tokių pastatų gyventojų strėlės lekia savivaldybei, tačiau jie patys yra atsakingi už savo turtą ir jo priežiūrą. Į kultūros paveldo sąrašus įtrauktus gyvenamuosius pastatus administruojančios bendrovės „Civinity Namai“ statinių techninės priežiūros specialistas Povilas Lysiukas „Delfi būstas“ sako, kad neretai kultūros paveldo zonoje esančio daugiabučio namo viršutinių aukštų gyventojas susiduria su tekančio stogo ar susidėvėjusios lietaus nuvedimo sistemos keliamomis problemomis. Daugelio tokių namų balkonų būklė yra labai prasta, todėl jie yra aprišti apsauginiais tinklais saugant praeivių ir automobilių saugumą. Tokių namų pamatai dažnais atvejais įrengti naudojant prastas medžiagas, todėl dėl netolygių statinio pamatų nuosėdžių skilinėja sienos, pamatuose nėra hidroizoliacijos, patiriama žala vidaus patalpoms.

„Labai dažnai trūksta geriamojo vandens vamzdžiai, užsikemša nuotekų vamzdynai. Didelė problema ir tai, kad nutikus tokio tipo avarijai ją likviduojantiems specialistams tenka gaišti laiką ieškant problemos, nes dažniausiai tokie namai neturi inžinerinių tinklų brėžinių, neretai tokie vamzdynai keliauja per kelis daugiabučius, todėl darbus tenka derinti su kaimyninius namus prižiūrinčiais specialistais. Be to, norint kultūros paveldo zonoje sutvarkyti vamzdį po gruntu tenka organizuoti leidimus iš atsakingų institucijų, kas irgi užtrunka. Visą šį laiką gyventojai lieka be vandens, o tai, žinoma, kelia didelius gyventojų nepatogumus bei pyktį. Kita dažna tokių namų problema – sena elektros instaliacija. Netvarkingi elektros tinklai kelia didelę gaisro riziką“, – senų gyvenamųjų paveldosauginių pastatų bėdas vardija ekspertas.

Remia ne visus atnaujinimo darbus

Minėtas problemas spręstų pastatų atnaujinimas, tačiau, kaip buvo minėta, dalį butų savininkų stabdo sudėtingas renovacijos procesas norint renovuoti paveldosauginį daugiabutį, ir, žinoma, būsimos išlaidos. Į kultūros paveldą įtraukti pastatai turi išlaikyti savo pradinį architektūrinį sumanymą, renovacijos projektas turi atitikti paveldosauginius reikalavimus. Tam, kad finansinė našta tokių būstų savininkų pečius slėgtų mažiau, kai kurios savivaldybės papildomai finansuoja šių pastatų renovaciją.

„Savivaldybėje veikiančios paveldotvarkos programos iš dalies finansuoja tokių daugiabučių fasadų, balkonų ir kitų avarinės būklės fasadų elementų tvarkybos darbus. Šios programos siekia, kad būtų gerinama miestų kultūros paveldo apsaugos zonoje esančių pastatų būklė ir išsaugotas jų autentiškumas. Tačiau šios programos skatina savininkus susitvarkyti tik pastatų išorę. Kadangi kultūros paveldo zonoje esantys istoriniai daugiabučiai statyti labai seniai, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje yra išlikusių XIV–XIX amžiaus pastatų, juose esantys inžineriniai tinklai taip pat yra susidėvėję, todėl tokiuose daugiabučiuose kyla daug avarijų. Deja, bet šių inžinerinių tinklų renovacijos darbų paveldosaugos programos nefinansuoja, norintiems juos susitvarkyti gyventojams tenka visa šių darbų kainos našta. Dėl šios priežasties daugelis gyventoju renovuoti inžinerinius tinklus atsisako“, – komentuoja P. Lysiukas.

Ilgos ir sudėtingos procedūros

Pašnekovo teigimu, vis tik savivaldybėje veikiančios paveldotvarkos programos tikrai skatina gyventojus imtis tvarkybos darbų, tačiau procedūros yra ilgos ir sudėtingos.

„Norint atlikti minėtus pastato atnaujinimo darbus, pirmiausia turi būti suorganizuotas gyventojų balsavimas, kurio metu sprendžiama dėl namo tvarkybos projekto ir rangos darbų apimties, administratorius įgaliojamas rengti projektavimo paslaugų viešąjį konkursą. Pasirinkus projektuotoją, rengiamas tvarkybos projektas, o šie darbai vidutiniškai trunka apie 6 mėnesius. Sudėtingesniais atvejais projektavimo darbai užtrunka ir 9- 12 mėnesių. Parengus projektą skelbiamas konkursas rangos darbams atlikti, gyventojai pasirenka rangovą, su juo pasirašoma sutartis, informacija pateikiama Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai, kuri padaro sąmatos ekspertizę, įvertina finansavimo galimybes“, – proceso eigą vardija P. Lysiukas.

Sutvarkius dokumentaciją, anot eksperto, prasideda rangos darbai, kurie paprastai trunka iki 4-5 mėnesius. Pasibaigus statybos darbams, juos priima samdytas atestuotas statybos prižiūrėtojas, pateikiama informacija, pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai ir laukiama paramos išmokėjimo. Taigi, gyventojai, apsisprendę imtis daugiabučio tvarkymo, galutinio rezultato neretai turi laukti ir 2 metus.

„Taip pat daugiabučio atnaujinimą svarstantys gyventojai susiduria su problema, kad savivaldybės parama skiriama praėjus keliems mėnesiams po namo atnaujinimo darbų pabaigos, todėl kaip finansuoti darbus ir iš ko mokėti pinigus rangovams iki paramos išmokėjimo tenka spręsti patiems namo gyventojams“, – teigia P. Lysiukas.

Pašnekovas pažymi, kad galimos kelios alternatyvos šiai problemai spręsti. Pirma, gyventojai gali pritarti kaupiamųjų lėšų tarifo padidinimui ir iki rangos darbų pradžios kas mėnesį kaupti didesnes lėšas. Kita alternatyva – ieškoti rangovo, kuris finansuotų gyventojus ir sutiktų gauti apmokėjimą už darbus dalimis.

„Tiesa, tokių rangovų mažėja, o jų siūloma darbų kaina ne visuomet yra geriausia, ką galima rasti rinkoje. Gyventojai taip pat gali rinktis darbų kainos finansavimo iš banko ar kitų finansų įstaigų alternatyvą, tačiau tokiu atveju tenka mokėti palūkanas“, – sako ekspertas.

Savivaldybės skiria papildomai lėšų fasadų tvarkymui

Vilniaus miesto savivaldybė pateikia duomenis, kad Vilniuje 2015–2023 m. pagal savivaldybės gyventojų rėmimo programas buvo sutvarkyti (atnaujinti) 58 pastatų stogai ir 43 pastatų fasadai.

„Dėl renovacijos turime sudėtingą situaciją, nes kultūros paveldo objektams negalima pritaikyti standartinių sprendinių, kurie siūlomi/privalomi pagal renovacijos programas. Dažnu atveju jie nesuderinami su paveldo reikalavimais. Tad geriausia paveldo objektų tvarkybą finansuoti per Vilniaus paveldotvarkos programą arba Kultūros paveldo departamento programas“, – rašoma Vilniaus miesto savivaldybės atsakyme.

Paveldotvarkos programą turi ir Kauno miesto savivaldybė. Miestas dalinai finansuoja fasadų tvarkybą, objektų pritaikymą neįgaliųjų reikmėms bei dekoratyvinio apšvietimo įrengimą. Šiemet esą plečiama tvarkybos geografija – nuo šiol pretenduoti į paramą galės ir UNESCO teritorijos apsaugos zonoje esantys objektai. Savivaldybė teigia, kad Paveldotvarkos programoje gali dalyvauti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, valdantys paveldosauginius statinius ar objektus Kauno senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje. Mūrinių pastatų tvarkybai dalinis finansavimas gali siekti iki 50 procentų, medinių – iki 75 procentų.

Naujas programos prioritetas – tarpukario laikotarpio pastatai, esantys naujai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytos vertybės „Kauno modernizmas: Optimizmo architektūra, 1919-1939“ teritorijoje. Pretenduoti į paramą nuo šiol galės ir šios teritorijos apsaugos zonoje esantys objektai.

Visgi, P. Lysiukas sako, kad nors savivaldybių skiriama parama sudaro ženklią dalį gyventojams tenkančių išlaidų, ir tai iš tiesų motyvuoja imtis tokių darbų, tačiau ši parama tik iš dalies sprendžia senų kultūros paveldo zonoje esančių namų problemas. Sutvarkius tik pastato išorę, viduje daugiabutis lieka toks pats ir turi tas pačias problemas, dėl kurių avarijų daugiabutyje nesumažėja, o gyventojų gyvenimo kokybė dėl jų nepagerėja.