Mokslininkai pagaminę įvairių ekologiškų medžiagų prototipų
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) Statybinių medžiagų instituto direktorius Rimvydas Stonys laidos „Delfi rytas“ rubrikoje „Žaliai“ aiškina, kad sąvoka – ekologiška statybinė medžiaga yra gana plati. Pirmiausia, tai gali būti natūrali, atsinaujinanti medžiaga, taip pat medžiaga, pagaminta iš jau panaudotų, perdirbtų žaliavų, ir ta, kuriai pagaminti nebuvo nebuvo teršiama aplinka.
„Visų pirma, mes tvariai gyvendami, neteršdami gamtos, susiformuojame antrinį požiūrį į naudojamas ekologiškas medžiagas, pavyzdžiui, medienos plaušo izoliacinės plokštės, jų tvarumas susideda iš šios medžiagos gamybos proceso, galbūt gali būti taip, kad medis augo toksiškoje aplinkoje. Antras aspektas – kokiu būdu ši medžiaga patenka į statybos aikštelę ir čia kalbame apie transportą, kuris yra vienas iš didesnių teršėjų, tad koks transportas naudojamas? Jeigu vežama elektromobiliais, mažą atstumą, tai galima sakyti, kad statybos „žalios“. Taip pat reikia žiūrėti, kaip vyksta statybos darbai, kaip toliau ta medžiaga yra eksploatuojama, kaip ji toliau pritaikoma tretiniam panaudojimui ją utilizuojant“, – komentuoja R. Stonys.
Ekspertas tęsia, kad šiandien labai svarbu antrinis žaliavų panaudojimas statybinių medžiagų gamyboje. Technologijos leidžia buityje, pramonėje susidarančias atliekas perdirbti ir gautą žaliavą panaudoti gaminant tam tikras statybines medžiagas.
„Statybinių medžiagų gamybai galima panaudoti įvairias perdirbtas medžiagas, tinkamas antriniam panaudojimui. Pavyzdžiui, įvairūs polimerai, plastiko atliekos, biokuro ar komunalinių atliekų deginimo pelenai“, – vardija pašnekovas.
R. Stonys taip pat išvardija natūralias, neperdirbtas statybines medžiagas ir siūlo skirstyti pagal paskirtį.
„Statybines medžiagas galbūt reikėtų labiau skirstyti pagal paskirtį. Vienos jų yra konstrukcinės, kitos – izoliacinės. Tai jeigu kalbame apie žaliąsias konstrukcines statybines medžiagas, tai visų pirma jos turi būti ilgaamžės. Mūsų zonos klimate tai reiškia, kad jos turi būti atsparios šalčiui ir kitoms gamtos stichijoms. Izoliacinės medžiagos dažniausiai yra iš pluoštinės medienos, tai įvairios plokštės, turime sukaupę nemažą patirtį iš kompozitinių medžiagų kūrimo jose panaudojant kanapių medžiagas, pavyzdžiui, spalius, kanapių pluoštą. Nemaža patirtis instituto mokslininkų yra dirbant su termoizoliacinėmis medžiagomis iš avių vilnos atliekų“, – aiškina R. Stonys.
Šiandien Vilnius Tech universitetas turi ne vieną natūralių statybinių medžiagų pavyzdį: gyvulinės kilmės (avių vilna), augalinės kilmės (pluoštinės kanapės, medžio perdirbimo atliekų). Yra pavyzdžių, kuriuose naftos produktai pakeisti į natūralius aliejus. Kaip teigia universiteto mokslininkai, verslininkai idėja panaudoti šias medžiagas statybose nebuvo sužavėti. Teigiama, kad neaišku, kaip tokias medžiagas naudoti, ką ir kaip jomis statyti. Be to, statybos tradicinėmis medžiagos vyksta greičiau, nes visos technologijos puikiai žinomos.
Naudojimą riboja statybų reglamentai
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas sako, kad natūralių medžiagų naudojimą statybose pirmiausia riboja statybų reglamentai.
„Statybos teisės aktai reglamentuoja, kaip turėtų būti įgyvendinama statyba. Visos statybinės medžiagos, kurios naudojamos statybos procesui, turi turėti sertifikatą ir bet kokią naują medžiagą pagaminus, jai reikia išrašyti pasą, atlikti tyrimus ir įsitikinti, kad jos turi tas savybes, kurias deklaruoja gamintojas. Jeigu sertifikuoti galima, aišku, kad galima jas naudoti ir statyboje. Bet sertifikavimo tyrimo metu tikrinamos ne tik savybės, bet ir kaip gaminamos tos medžiagos. Jeigu įrengimų Lietuvoje tokių neturime, negalime užtikrinti medžiagos gamybos procesų stabilumo, yra didelė tikimybė, kad sertifikato šiai medžiagai negausime“, – paaiškina D. Gedvilas.
Ekspertas tęsia, kad didžioji dalis technologinių įrengimų, linijų yra pagaminta ne Lietuvoje. Visos technologijos dažniausiai atkeliauja iš užsienio valstybių ir gamybos įrenginiai yra kitose šalyse. Kita vertus, D. Gedvilo teigimu, stengiamasi tradicines statybines medžiagas gaminti su perdirbtų atliekų priemaišomis, tačiau neretai tokių priemaišų gali būti ne daugiau nei 20 proc., kitaip statybinės medžiagos savybės pasikeistų ir ji nebūtų kokybiška, ilgaamžė. Taigi, nors tradicinės statybų medžiagos brangsta, kai kurių jų kainų augimas siekia daugiau nei 100 proc., panašu, kad jas pakeisti į natūralias šiuo metu dar gana sudėtinga. Tačiau ir dėl klimato kaitos mažinimo, ir dėl švaresnio oro proveržis statybų sektoriuje turės įvykti.