Kuveite sporto treneriu dirbantis Vidmantas: ten galioja visai kitokios gyvenimo taisyklės – kartą viešoj vietoj man net buvo iškviesta policija

Iš Rokiškio kilęs, bet jau daug metų po pasaulį keliaujantis Vidmantas Matusevičius į gimtąjį kraštą grįžta retai. Dirbantis, kaip save Vidmantas vadina, aktyvaus gyvenimo būdo treneriu, vyras septynerius metus gyveno Airijoje, dabar jau devynerius – Kuveite, tačiau prie vienos vietos neprisiriša – turistinė viza įpareigoja kas tris mėnesius išvykti ir vėl parvykti į tą pačią šalį. Rokiškį Vidmantas vadina Rūgpienių kaimu – mat gyvenimo tėkmė čia kur kas lėtesnė. O ir griežtos mitybos besilaikantis treneris kartu su drauge Gema leidžia sau atsipalaiduoti, valgydami lietuvišką maistą ir, be abejo, cepelinus. „Tik per atostogas“, – šypsodamasis pridūria Vidmantas.

– Esate gimęs ir augęs Rokiškyje? Ką galite pasakyti apie tuos laikus?

– Taip, gimiau ir augau Rokiškyje, baigiau vidurinę mokyklą. Ką mėgau? Lankiau dziudo, mėgau gamtą, laipioti po medžius, važinėti dviračiu. Mūsų klasė buvo labai stipri, visi gerai mokėsi, o aš buvau pats prasčiausias mokinys, nes man buvo visai neįdomu mokytis. Mėgstamiausios, kartu ir lengviausios pamokos buvo kūno kultūra ir dailė. Mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba, o aš jos visiškai nesimokiau. Jeigu mano mokytoja sužinotų, kaip dabar kalbu angliškai, gal infarktą gautų. Mokykloje aš tiesiog praslydau.

– Ir ką, kaip toks „prastas mokinys“ studijavote?

– Įstoti į Kūno kultūros institutą nepavyko, todėl mokiausi ergoterapijos Utenoje. Kai pradėjau, neturėjau jokio supratimo, net ką tas žodis reiškia. O mokytis man ten buvo lengva. Džiaugiuosi, kad mokiausi anatomijos, psichologijos, filosofijos. Baigęs studijas Vilniuje pusę metų dirbau ergoterapeutu, tačiau už tokį darbą labai mažai moka. Pasiūlė dirbti Santariškėse puse etato, kur mano atlyginimo nebūtų užtekę net pavalgyti. Tad gavau trenerio darbą „Impulse“ ir du metus gyvenau labai linksmai, turėjau dideles galimybes, naudingas pažintis, tačiau ilgainiui pasidarė nuobodu. Sutikau man patinkančią merginą ir išvykome į Airiją.

– Ir kaip sekėsi?

– Vos atvykęs dirbau statybose, bet pamačiau, kad tai – ne man. Mergina, su kuria kartu atvykau, mane paliko, pasakiusi, kad man reikia užsidirbti pinigų – ji buvo pratusi prie prabangos. Susiradau darbą restorane, gyvenau viešbutuky ant vandenyno kranto. Pretenduodamas į darbą pamelavau, kad esu dirbęs restorane kelerius metus. Aišku, po kiek laiko melas išaiškėjo, bet likau dirbti. Dirbau virtuvėje, padavėju, kartu mokiausi anglų kalbos – dirbdamas, stengiausi nebendrauti lietuviškai, o vakarais sėdėdavau su žodynu.

Kai prasidėjo ekonominė krizė, darbo nebeliko. Išvykau į Dubliną, kur dirbau sporto klube, vėliau įsidarbinau gėjams draugiškame klube. Iki tol turėjęs kitokią nuomonę apie kitos orientacijos žmones, staiga supratau patekęs tarp labai įdomių, išskirtinių žmonių. Gyvenome įdomų socialinį gyvenimą. Be to, koledže ėmiau studijuoti fizinį parengimą.

Kai supratau, kad noriu pasiekti kažko daugiau, nutariau judėti toliau. Abu su mergina jau buvome įgiję asmeninio trenerio kvalifikaciją ir nutarėme išvykti į Kuveitą. Tuo metu visiškai neturėjau supratimo, kokia šalis yra Kuveitas. Jeigu būčiau žinojęs daugiau, galt būčiau pasirinkęs Dubajų, Kiniją, Malaiziją... Bet, kaip sakoma, „žmogus be problemų gali gyventi tris dienas, ne daugiau“. Jeigu nėra problemų, žmogus jas susikuria arba jos pačios atsiranda.

– Kas būdinga žmonių kultūrai Kuveite?

– Kuveite vyksta ištisinės derybos dėl visko ir žaidimas su kantrybe. Tokia arabų kultūra. Be to, ten nieko nėra per vidurį – arba maksimumas, arba nieko. Važiuodami kelyje, kuveitiečiai nesilaiko jokių taisyklių, dažnai lenktyniauja. Ištisinis pypsinimas. Sakoma: jei moki vairuoti Kuveite, mokėsi bet kur. Niekas nebaudžia ir už vairavimą kalbant telefonu, rašant žinutes – ten įprasta, kad vairuotojas rankose laiko telefoną. Jei pritrūksi kantrybės ir kitam vairuotojui parodysi nepadorų gestą, gali sėsti net į kalėjimą. Nepriimtas ir viešas santykių aiškinimasis, kalbėjimas pakeltu tonu. Kartą susipykome su mergina ir aš pakėliau balsą – susirinko nemažai smalsuolių, buvo iškviesta net policija.

Vos atvykę į Kuveitą, buvome kaip vaikai arabiškame pasaulyje. O ten reikia galvoti, ką darai – priimtinas išorinis santūrumas. Manau, mes, europiečiai, niekada nesuprasime jų pasaulio, tačiau to ir nereikia – reikia mėgautis tuo, kas yra, priimti ir naudotis privalumais. Kuveite daugiau bendraujame su kitataučiais: amerikiečiais, ukrainiečiais, rusais, lenkais, airiais, anglais. Susipažįstama ir bendraujama visokiuose užsiėmimuose, kitur žmonėms sudėtinga susitikti. Nustebau sužinojęs, kad dažnai vedybos ten yra sandoris, iš meilės tuokiamasi tik retkarčiais. Svarbūs dalykai čia: mašinos, briliantai, įvaizdis. Bet netikėtai gali nustebti, kai toks viskuo apsirūpinęs žmogus ims ir padės visiškai nepažįstamam žmogui.

– O kaip pats trenerio darbas Kuveite?

– Treneris – vien dėl to, kad europietis – yra labai vertinamas. Kuveite labai svarbus išsilavinimas ir mandagumas. O žmones čia reikia mokyti judėti. Jie nemoka nei šokinėti, nei daryti pritūpimų, atsispaudimų. Daugelis nežino, ką reiškia bėgti – pas juos nėra šaligatvių, visur važinėjama mašinomis. Negaliu sakyti, kad daug dirbu kaip treneris – daugeliui reikia su manim tik pasikalbėti. Pavyzdžiui, moterys neįpratę šeimoje kalbėtis apie tai, kas joms rūpi, kas negerai, dėl ko liūdi, drįsta pasipasakoti man. Šalis tikrai turtinga, gyvena iš naftos, mokesčių nėra, tad užmokestis tikrai nemažas. Galiu sau leisti pakankamai nemažai.

Save vadinu aktyvaus gyvenimo būdo treneriu, nes mokau daug ko – plaukti banglente, važiuoti dviračiu, kilnoti svarsčius, šokinėti, susitvarkyti mitybą. Tris metus Kuveite turėjau ir mitybos kompaniją, po to ją perėmė kiti žmonės.

– Laikotės ypatingos dietos. Kokia ji?

– Tai mityba gyvulinės kilmės produktais, vaisiais ir nekrakmolingomis daržovėmis.

– O kaip Lietuva su cepelinais ir šaltibarščiais? Ar mėgstate lietuviškus valgius?

– Mėgstu visus lietuviškus patiekalus – cepelinus, kiaulieną, sūrį, šaltibarščius, bet tik per atostogas.

– O kaip draugė?

– Taip pat, bet irgi - tik per atostogas.

– O kaip dažnai atostogaujate?

– Turistinė viza Kuveite galioja tik 3 mėnesius, todėl vis turiu išvykti ir vėl grįžti. Važiuojame daug kur. Su Gema Rokiškyje buvome kokius 4 kartus. Čia gyvena mano mama, patėvis. Brolių ar seserų neturiu. Mums labai patinka keliauti ir stengiamės atostogų vykti į vis kitą šalį. Pasaulis tikrai labai didelis ir dar daug jame neaplankytų vietų.

– Ar pasikeitė Rokiškis nuo paskutinio karto, kai jame buvote?

– Taip, labai pasikeitė. Miestas labai sutvarkytas, atsirado dviračių takai, švaru. Ypač tai krenta į akis atvykus iš Kuveito, kuris yra gana šiukšlinas, netvarkingas. Gražus Rokiškio dvaras, ežeras. Man panašu į Kopenhagą, tokios pat spalvos, jaučiama skandinaviška įtaka.