Peikia apie laimikį socialiniuose tinkluose skelbiančius grybautojus
Gamtos tyrimų centro mikologas dr. Jonas Kasparavčius teigia, kad grybavimas gamtai turi įtakos, tačiau ji priklauso nuo to, kur ir kaip grybaujama.
„Jeigu visus Lietuvos grybautojus tolygiai išskirstytume po visus Lietuvos miškus, tai jų gamtai daromas poveikis nebūtų labai didelis. Toks nežymus poveikis dalinai gali būti ir naudingas, nes nedideli grybienos ir samanų dangos pažeidimai gali kiek stimuliuojančiai veikti grybus“, – apie gerąjį poveikį miškui pasakoja J. Kasparavičius.
Deja, mokslininkas pastebi, kad dažniausiai masiškai užplūstami „geri“, visiems žinomi ir lengviau automobiliu pasiekiami miškai.
„Net ir tuo atveju, kai yra grybaujama civilizuotai, miškas gali kiek nukentėti. Dėl augančių ir išvirtusių medžių, krūmų, balų, pelkučių, reljefo ypatumų ne visos vietos miške yra vienodai praeinamos. Tai reiškia, kad praeinamose vietose ilgainiui gali susidaryti net gerai suplūkti takai. Tokiose vietose ne tik sutrypiamos žolės, krūmokšniai, samanos, bet ir suplūkiamas dirvožemis, sumažėja jo laidumas orui, kurio grybams labai reikia, fiziškai pažeidžiama ir jame auganti grybiena“, – paaiškina specialistas.
Mikologas atskreipia dėmesį, kad esant stipriai sausai ir nesant grybų daugelyje miškų, viename miške randami baravykai tampa tikra interneto sensacija. Deja, toks grybų augimo vietų viešinimas nėra tinkamas elgesys.
„Išpopuliarintą mišką užplūsta grybautojai, įsitikinę, kad ten baravykų užteks visiems. Tuo tarpu visi ten augę baravykai jau kruopščiai surinkti pirmo juos radusio ir apie tai į visas puses ištrimitavusio grybautojo. Naujai atvykę grybautojai yra pasiryžę rausti žemę, bet tik beprasmiškai trypia miško paklotę ir samanas. Gerai, jeigu nenaudoja grėblių – nors tokia grybavimo mada buvo paplitusi anksčiau, bet ir dabar vis dar pasigirsta kalbų apie tokius „šaunuolius“, – sako kelti grybų nuotraukų į socialinę erdvę nerekomenduojantis J. Kasparavičius.
Anot pašnekovo, kai kurie grybautojai dažnai tikrina kiekvieną kupstą, kiekvieną samanų iškilimą, tikėdamiesi, kad ten gali būti dygstantis grybas. Radus vieną ar keletą baravykų, ypatingai nedidelių, dar tik dygstančių, po kurio laiko juos supančios samanos ar paklotė kartais gali atrodyti kaip šernų bandai „padirbėjus.“
„Užtat visi iki paties mažiausio baravyko bus iškapstyti, suskaičiuoti ir net nufotografuoti. Nes baravykų kiekis, o ne svoris ar dydis yra svarbiausias šaunumo matas, o jeigu baravykas rekordinio dydžio, tai blogiausiu atveju tiks ir vienas“, – šiuolaikinių grybautojų elgseną apibūdina specialistas.
Ragina visko neišrauti: vieną kitą baravyką reikėtų palikti „veislei“
Mikologo teigimu, kiekvienas grybas paskleidžia dešimtis tūkstančių sporų, iš kurių teoriškai galėtų išaugti dešimtys tūkstančių naujų grybienų. Deja, tiek jų niekada neišauga, o ir išgyvena ne visos išaugusios.
„Jeigu baravykų populiacija reguliariai neatsinaujina, t. y. jos palaipsniui nepapildo nauji, jauni individai, tuomet ji, kaip ir žmonių populiacija, sensta, sunkiau prisitaiko prie aplinkos pokyčių keliamų iššūkių, arba ilgainiui neatsilaiko prieš žymiai gausesnius konkurentus. Juk įvairių „šungrybių“ mes nerenkame – jie kasmet dešimtimis ar net šimtais tūkstančių skleidžia savo sporas ir jeigu ne kokybe, tai laikui bėgant kiekybe ima stelbti savo konkurentus, šiuo atveju baravykus“, – paaiškina specialistas.
Mokslininkas priduria, kad grybautojai vykdo neigiamą savo labiausiai vertinamų grybų atranką. Vienintelė galimybė jiems išlikti yra auginti pavienius, smulkius, sunkiai pastebimus ir nelabai tinkamose vietose augančius vaisiakūnius.
„Baravykai taip greitai gal ir neišnyks, nes grybiena gyvena ne vienus metus, bet jeigu mes rūpintumėmės Lietuvos miškais, tai vertėtų bent jau vieną kitą peraugusį baravyką palikti „veislei.“ Kol kas mes esame labiau linkę elgtis kaip impulsyvūs, bepročiai barbarai, kurių pagrindinis devizas: „Po mūsų nors ir tvanas“, – štai tokiomis mintimis dalijasi J. Kasparavičius.
Baravykuose gyvena ir jais minta 60 rūšių vabzdžių
Paklaustas, ar grybautojai atima maistą iš miško gyvūnų, pašnekovas išvardina, kokie gyvūnai minta grybais ir kam padaroma didžiausia žala.
Štai J. Kasparavičiaus teigimu, svarbiausi grybai, kaip namai ir vienintelis maisto šaltinis, yra grybiniams uodukams ir kai kurių muselių drozofilų rūšių atstovams. Šie vabzdžiai grybuose gimsta ir užauga.
„Kiekvienos rūšies vabzdžiai yra prisitaikę gyventi konkrečios vienos ar kelių giminingų rūšių grybuose, o kituose gyventi ir jais maitintis negali. Pavyzdžiui, baravyko vaisiakūniuose gyvena ir jais minta ne mažiau kaip 60 rūšių vabzdžių“, – žiniomis dalijasi Gamtos tyrimų centro darbuotojas.
J. Kasparavičius pasakoja, kad grybais taip pat minta kanopiniai žinduoliai: briedžiai, elniai, stirnos, taip pat kai kurie graužikai. Grybus žiemai džiovina voverės, grybų paskanauja ir miško pelės.
Mikologo nuomone, šie metai – ne patys grybingiausi
Pasakodamas apie žalą, kurią miškas patiria dėl jame apsilankiusių grybautojų, mikologas įvardina ir šiukšles.
„Gyvūnai į mišką neatneša ir nepalieka jokių šiukšlių ir nuorūkų, deja, kartais ir neužgesintų. Gerai, jeigu miškas po lietaus šlapias. Apie tautiečius, kurie tikslingai veža buitines ir statybines atliekas į miškus, net nekalbėsiu“, – piktinasi grybų specialistas.
Ar šie metai buvo ypatingai gausūs grybais? „Šiais metais grybautojai gal ir randa nemažai grybų, ypatingai baravykų, tačiau tai tikrai ne patys grybingiausi metai. Yra buvę ir žymiai grybingesnių. Suprantu, kad kai kurie grybautojai su tuo nesutiks, bet tie, kurių atmintis siekia dešimtmetį kitą, turėtų prisiminti ir geresnių, tikrai rekordinių metų laiminkius. Ir ne vien tik baravykų“, – mikologas šių metų nevadina ypatingai grybingais.
Pasak J. Kasparavičiaus, iš pačių populiariausių grybų kol kas tikriniai baravykai buvo gausiausi.