Įvairių tautų gamtameldžiai sodino šventas ąžuolų giraites, jose meldėsi. Kariūnai kreipdavosi į ąžuolus, kad jie dievams perduotų maldavimus, padėtų įveikti priešą.
Pagarbiai turėtume nulenkti galvą prieš Birutės kalną Palangoje. Čia ilgiausiai saugota šventoji ugnis. Pamažu rusena ąžuolo pliauskos... Gal ši kaitra iš tiesų turėdavo kokių nors neįmintų galių.
Ąžuolas daugelio tautų dainose apdainuotas. Lietuviams išlydint jaunuolius į armiją tiesiog nepadoru būtų nesudainuoti „Augo girioj ąžuolėlis“.
Skleidžia bioenergiją
Įvairiomis įsimintinomis progomis žmonės ir dabar sodina ąžuolus. Klaipėdoje pasodinta visų šios nepriklausomybės miesto merų ąžuoliukų alėja.
Yra ir Klaipėdoje ąžuolų – vienišių, menančių mums nežinomus laikus, išlaikiusių kamieno ir šakų grožį. Pastovi po galiūno gaubtu – skaidrėja mintys, žvilgsnis siekia dangaus. S. Daukantas užtikrintai rašė, kad ąžuolas lietuviui – šventas medis, šventas ąžuolų giraites būtinai atsodindavo. Ilgi karai palaužė ir ąžuolus, ir žmones.
Ąžuolo galia – neišgalvota. Neseniai vienas mokytojas, ligos palaužtas, nebegalėjo vartoti jokių vaistų. Tada kas antrą rytą keldavosi pusę penkių, dviračiu važiuodavo iki savo mylimo ąžuolo ir medituodamas ilgai po juo stovėdavo. Po pusmečio pradėjo jaustis geriau, o dar po metų pasveiko, jėgos grįžo. Mokslininkai ištyrė, kad nematoma ąžuolo bioenergija iš tiesų veikia teigiamai.
Pravers žinoti
LAPAI. Ąžuolas turi ir kitų gydomųjų savybių. Ąžuolo lapai išskiria fitoncidų – tokių medžiagų, kurios naikina kai kurias bakterijas ir virusus.
Stipria ąžuolo lapų arbata, įpylus šiek tiek vyno, pridėjus truputį medaus, patariama skalauti gerklę, kai vargina dažni jos uždegimai, angina.
GILĖS. Vertingiausios - ąžuolo gilės. Iš jų daroma kava. Senolių receptuose nurodyta, kad ąžuolo gilių kava reikia girdyti baikščius, dažnai išsigąstančius vaikus – sutvirtės. Tai būdavo siūloma ir moterų isterijai raminti.
Apie gilių kavą kalba beveik visi žinynai, tikindami, kad ji jauną žmogų daro gražų ir ištvermingą, o seną – jaunina ir naujų jėgų suteikia.
Giles kavai reikia paruošti. Tai kantrybės reikalaujantis darbas. Surinktas giles pirma reikia išlukštenti, peržiūrėti, kad nebūtų išvarpytos, išgraužtos mažųjų miško gyvių. Paskui susmulkinti peiliu ar mėsos malimo mašinėle, išdžiovinti, supilti į drobinį maišelį. Prieš verdant kavą, išdžiovintas giles paskrudinti, sumalti kavamale ir užplikyti kaip įprastą kavą. Paskrudinti galima ir didesnį kiekį, naudoti savaitę ar ilgiau.
Jei žinote ąžuolynų, kur gausu pabirusių gilių, dar ne vėlu rinkti ir išbandyti gilių kavą.
ŽIEVĖ. Gydymo tikslams plačiausiai naudojama ąžuolo žievė. Ji lupama pavasariui švintant, kai medžiai jau rengiasi krauti pumpurus. Žievė (kaip ir vaistažolės) smulkinama ir džiovinama. Džiovintą žievę galima sumalti ir miltukais barstyti nesveikus kojų tarpupirščius.
Ąžuolo žievės arbata gydo įvairius burnos uždegimus, dantenas. Skalauti burną tokia arbata visada pravartu – dantenos bus sveikos, iš burnos nesklis nemalonus kvapas.
Uždegimams slopinti. Šaukštą smulkintos ąžuolo žievės užplikyti stikline vandens ir 10 minučių virti. Atvėsinus, nukošti ir gerti po ketvirtį stiklinės 3 kartus per dieną, jeigu sutriko virškinimas, vargina viduriavimas, šlapimo organų uždegimai.
Odos ligoms. Du šaukštus sausos smulkintos ąžuolo žievės užpilti puse litro vandens ir kaitinti pusę valandos ant silpnos ugnies. Atvėsinus gerai išsunkti, sumirkyti audeklo (geriausiai lininio) skiautę ir tverti pažeistas odos vietas. Po penkių dienų daryti pertrauką ir vėl kartoti. Šie pavilgai kai kada tinka ir esant alerginiams odos išbėrimams, lengvoms praguloms likviduoti.
SU MEILE. Iš pagarbos medžiui galiūnui namuose reikėtų turėti nors vieną kitą natūralaus ąžuolo daiktą. Garinių pirčių mėgėjai naudoja ir švelnias, subtiliai kvepiančias ąžuolines vantas.
O tautiškai pagarbai išreikšti nuo seno pinami ąžuolo vainikai. Ir šiuos reikėtų priimti su meile, o atsisveikinti su pagarba.