Būdama ketverių Mania nustebimo gimines išmokusi skaityti – ji stebėjo, kaip mokosi jos šešiametė sesuo ir kartu su ja įsimindavo raides. Kai vaikas ilgam dingdavo iš regėjimo laiko, suaugusieji nesijaudindavo, nes žinodavo, kad Mania greičiausiai yra tėvo kabinete, kur permatomoje vitrinoje stovi svarstyklės, pristatyta stiklinių kolbų ir neįprastų fizikinių įrenginių...
Tačiau niekas nė neįtarė, kad daugiavaikio fizikos mokytojo Vladyslavo Sklodowskio duktė taps Radžio instituto direktore, Sorbonos profesore, du kartus Nobelio premijos laureate ir sukels tikrą perversmą viso pasaulio moksle. Bet prieš tai jai teko patirti žeminantį skurdą, alkį, patirti daug netekčių, netekti ir vėl atrasti tikėjimą tikra meile.
Kai Marijai sukako penkiolika metų, ji su pagyrimu baigė gimnaziją. Smalsi mergaitė norėjo tęsti mokslus, tačiau Sklodowskių šeimą tarytum persekiojo negandos – iš pradžių nuo džiovos mirė jos mama, vėliau nuo šiltinės – mylima sesuo Zofia, o galų gale tėvas už savo laisvamaniškas mintis neteko darbo vietos gimnazijoje. Jis liko be valstybinio buto, o jo kuklių santaupų vos pakako išmaitinti šeimą – išlaidos talentingos dukters mokslams tokioje situacijoje atrodė visiškai neleistinos.
Gailėdama tėvo Marija kartu su broliu ir seserimis apsisprendė savarankiškai užsidirbti. „Jauna mergaitė su atestatu už nedidelį užmokestį moko aritmetikos, geometrijos ir prancūzų kalbos“ – nuo šio skelbimo prasidėjo naujas Marijos gyvenimo puslapis.
Kai Marijai buvo aštuoniolika metų, ji buvo pakviesta dirbti guvernante turtingame dvare, pastatytame vaizdingoje vietoje netoli Varšuvos. Ten ji sutiko ir savo pirmąją meilę. Šeimininkų sūnus, gražuolis studentas Kazimierzas pametė galvą dėl patrauklios, protingos, išsilavinusios ir žavingos Marijos.
Turtingu tėvai pasirodė esą nepalenkiami: santuoka su guvernante būtų siaubinga gėda visai šeimai. Marija buvo mirtinai įžeista ir netgi galvojo apie savižudybę. Tačiau sveikas protas silpnumo akimirką nugalėjo. Apsiginklavusi daugeliui moterų nebūdingu ryžtu ji apsisprendė nutraukti santykius su mylimuoju, išvažiuoti į Prancūziją ir pabandyti įstoti į Sorboną.
Marija iš Varšuvos į Paryžių išvyko ketvirtos klasės vagone, su vienu nušiurusiu lagaminėliu ir skurdžia manta.
1891 metų rudenį ji pirmą kartą peržengė Sorbonos gamtos mokslų fakulteto slenkstį. Priversta visomis išgalėmis taupyti, Marija apsigyveno mažutėje mansardoje po pat stogu, kur nebuvo nė apšvietimo, nė šildymo, nė vandens.
Visi kambario baltai: sudedama lova, taburetė ir paprastas iš lentų sukaltas stalas, o svečiams būdavo siūloma prisėsti ant to paties nušiurusio lagamino. Per pietus Marija valgydavo tik duoną su sviestu ir gerdavo arbatą, bet merginai sveika mityba nerūpėjo, ji norėjo įgyti iškart du diplomus: fizikos ir matematikos.
Norėdama paskatinti save už pasiekimus, M. Sklodowska kartkartėmis palepindavo save apsilankymais teatre ar išvyka į užmiestį. Tačiau skurdas merginos visiškai nebaugino – priešais ją buvo milžiniški tikslai. Be to, paskaitos padėjo nuslopinti širdies dramos skausmus.
Po nesėkmingo romano su Kazimierzu Marija tvirtai apsisprendė, kad niekuomet netekės. Iš Paryžiaus ji parašė draugei, kad planus sukurti šeimą ji „palaidojo, užrakino, užantspaudavo ir pamiršo“ ir kurį laiką nepažįstamoje vietoje iš tiesų nekreipė dėmesio į vyrus bei užsiėmė vien mokslais. Bet 1894 metų pavasarį atsitiko tai, kas pakeitė jos gyvenimą.
Meilė "šviežiomis akimis"
Marija Sklodowska savo atsiminimuose taip aprašė savo įspūdžius apie susitikimą su mokslininku, kurio laboratorijoje jai teko dirbti: „Įėjusi į kambarį pamačiau jauną, aukštą žmogų kaštoniniais plaukais ir didelėmis šviežiomis akimis. Jo veidas buvo rimtas ir simpatiškas, o šioks toks apsileidimas išdavė svajotoją, paskendusį savo mintyse“.
Tai buvo fizikas Pierre‘as Curie (Pjeras Kiuri), kuris buvo vienišius iki 35 metų, nes 1880 metais jo atrastos radiacijos tyrimai jam atrodė svarbesni ne vien už gražiąją lytį, bet ir už visą pasaulį apskritai.
Susitikimas su Sklodowska nutraukė šį užburtą ratą. P. Curie joje įžvelgė ne tik vertingą kolegę, bet ir nepaprastą moterį. Jauni žmonės nė patys nepastebėjo, kaip jų draugiškas prieraišumas, abipusė pagarba ir susidomėjimas peraugo į stipresnį jausmą, bet kai Pierre‘as pasipiršo Marijai, ji tiesiog pasimetė.
Sklodowskai buvo 26 metai, o tais laikais tai jau buvo vadinama senmergės amžiumi, beveik treji metai asketiško gyvenimo Paryžiuje atpratino ją nuo minčių apie meilę, o be to, santuoka su prancūzu jai atrodė vos ne tolygi gimtinės išdavystei...
Tačiau Pierre‘as buvo atkaklus, jis savo išrinktajai vis pasakojo apie savo karštus jausmus, o po ilgų dvejonių Marija galų gale sutiko.
1894 metų liepos 26 dieną įvyko jų vestuvės – tokios neįprastos, kaip ir pats jaunikis su nuotaka. Jie kukliai užregistravo santuoką merijoje – atsisakė bažnytinės ceremonijos, vestuvinių žiedų ir vestuvių šventės. Jaunoji buvo pasipuošusi į akis nekrintančia tamsia suknele, kurią jai padovanojo viena iš draugių – Marija paprašė būtent tokios, kad ateityje ji tiktų dirbti laboratorijoje.
O visas sutuoktinių turtas buvo du dviračiai, ant kurių Curie šeimyna išvyko į romantišką povestuvinę kelionę.
Pati nemaloniausia jų skurdo pasekmė buvo negalėjimas pasisamdyti tarnų – priešingai nei buvo įprasta mokslininkų aplinkoje, Marija pati užsiimdavo namų ruošos darbais ir gamindavo valgyti. Visais kitais atžvilgiais jų šeima buvo laiminga, jie kartu dirbo, o sėkmingam darbui nesutrukdė net dukterų Irenos bei Evos gimimas.
Už pasiekimus radioaktyvumo tyrimų srityje sutuoktiniai Curie 1903 metais buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija, jų vardai buvo pripažinti visame pasaulyje, o Pierre‘as buvo skirtas vadovauti Sorbonos fizikos katedrai.
Pierre‘as kartu su žmona 1898 metais atrado polonį ir radį, ištyrė radioaktyvų spinduliavimą bei mokslo aplinkai pateikė naują terminą „radioaktyvumas“.
Ir staiga viskas nutrūko – 1906 metų balandžio 15 dieną P.Curie žuvo po arkliais traukiamos karietos ratais, o Marija dėl to puolė į neviltį: „Neįmanoma nusakyti siaubingo ir milžiniško mano gyvenimo lūžio, kuris įvyko netekus to, kuris buvo mano geriausias draugas ir artimiausias žmogus, reikšmės. Prislėgta šio likimo smūgio, nesugebėjau galvoti apie ateitį“.
Vienintelė išeitis pasirodė esantis darbas, į kurį Marija pasinėrė visa galva ir minimaliai bendravo su draugais, kurių ji ir taip turėjo ne tiek jau daug. Sklodowskai-Curie taip ir nepavyko susitvarkyti savo gyvenimo po tragiškos vyro, kurį ji vadino savo „pagrindine gyvenimo meile“, žūties.
Ji pati sukūrė radioaktyvumo matavimo metodus. Remiantis Marijos Sklodowskos-Curie moksliniais tyrimais ir atradimais buvo sukurti pirmieji pasaulyje medicininiai rentgeno įrenginiai.
Antrą Nobelio premiją 1911 metais Marija gavo viena, nors ji buvo nominuota abiems sutuoktiniams: toks buvo jos noras. Taigi, Pierre‘as antrą kartą Nobelio premijos laureatu tapo po mirties.
Marija mirė 1934 metais, tikriausiai dėl spindulinės ligos, nors medikai tuomet tiesiog nežinojo tokios diagnozės.
O 1995 metais sutuoktiniai vėl susitiko – jų palaikai buvo perkelti į Paryžiaus panteoną ir palaidoti greta.