Kaip „pakabino“ Joną, kokių sunkumų jiems buvo iškilę ir kodėl ant šaldytuvo jų namuose kabo lapas su taisyklėmis S. Nainė sutiko papasakoti DELFI. Tęsiame interviu ciklą su žinomų vyrų žmonomis.
– Papasakokite, prašau, apie savo vaikystę. Koks buvote vaikas? Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai?
– Vaikystėje buvau geras vaikas. Kai su mamyte dabar pakalbam apie tai, ji džiaugiasi, kad su manim niekada nebuvo problemų, ir paaugusi, ir mažesnė visada buvau savarankiška. Mano vaikystės prisiminimai daugiausia asocijuojasi su koncertais ir kelionėmis po Lietuvą, su vaikų pop choru „O lia lia“. Vėliau su merginų kolektyvu „Mokinukės“.
Daug atsakomybės ir darbų turėjau ir būdama maža, ir būdama paauglė, tad laisvo laiko likdavo mažai. Tą metą išnaudodavau praleisdama laiką su draugais, tėvais, seneliais.
– Ar turite brolių ir seserų? Kuo dirba Jūsų tėvai?
– Turiu penkeriais metais vyresnę sesę Inetą. Kai dar abi gyvenome Marijampolėje pešdavomės it katė su šunimi. Dabar viskas kitaip. Dabar esame daugiau nei sesės ir stipriau negu geriausios draugės. Mes – komanda!.
Mano mama – pradinių klasių mokytoja. Visus savo mokinius vadina „mano vaikai“ ir matau, kad mokiniai ją labai myli. Beprotiškai ja didžiuojuosi. Tėtis daug metų dirba statybos srityje. Turi auksines rankas ir mūsų namuose Marijampolėje beveik visi remonto darbai atlikti tėčio rankomis.
– Anksti atsiradote ant scenos. Kokie buvo pirmieji žingsniai ten?
– Pradejau dainuoti nuo penkerių metų. Tuos pirmuosius žingsnius atsimenu blankiai, bet tvirtai pamenu tai, kad ryžto ir užsispyrimo būti scenoje turėjau pakankamai. Beveik kiekvieną dieną eidavau 2 km pirmyn į repeticijas ir 2 km atgal. Prieš svarbius renginius būdavo organizuojamos net kelios repeticijos per dieną, tad toks atstumas manęs visai neišgąsdindavo.
– Kaip susipažinote su Jonu? Kuo jis Jums patiko? Kaip klostėsi Jūsų santykiai?
– Joną pirmą kartą pamačiau viename koncerte, kuriame dainavome su „Mokinukėmis“. Pagalvojau, kad gražus vaikinas ir tiek. Tais metasi buvau 12-oje klasėje, tad tikrai ne vaikinai buvo galvoje. O ir darbų milijonas… Tad pasigrožėjau ir tiek.
Po kurio laiko pamačiau jo anketą viename internetinių pažinčių portale ir parašiusi kažkokią banalią frazę, kaip dabar juokauju, nukabinau Joną. Pradėjome bendrauti virtualiai, vėliau susitikti, metus laiko prabendravome per atstumą važinėdami vienas pas kitą, o man persikėlus gyventi į Vilnių mūsų santykiai tapo rimti. Apsigyvenome kartu.
Tikrai visko buvo mūsų santykiuose: ir pykčių, ir barnių, ir iki beprotybės gražių akimirkų. Manau, kaip kiekvienos normalios poros santykiuose. Nesam tobuli. Kiekvienas su savais „pričiūdais“, todėl per tiek metų gludiname kampus ir šlifuojame santykius. Kaip aš mėgstu sakyti – dirbame.
– Kaip Jonas Jums pasipiršo?
– Pasipiršo Marijampolės naktiniame klube stovėdamas scenoje stebint maždaug 500 žmonių. Nelabai supratau, kas tuo metu vyksta, bet kai pamačiau verkiančią mamą, kuri brovėsi per žmones link manęs, supratau, kad kažkas vyksta. Buvo iš tikrųjų įspūdinga, bet labai nuoširdu.
– Ar turite savo šeimos tradicijas ar taisykles?
– Šeima – ne šeima, jei joje nėra tradicijų ir taisyklių. Mūsų abiejų tėvai augino mus skiepydami tam tikras vertybes ir tradicijas. Už tai labai dėkoju tiek Jono, tiek savo tėvams. Su Jonu mes turime susikūrę savo Nainių taisykles ir stengiamės jų laikytis. Jei kažkuris kažką pamirštame, kitas jau praeidamas baksnoja į lapą ant šaldytuvo ir primena.
Mes daug dirbame ir mažai laiko praleidžiame kartu, todėl sekmadienis – šventa mūsų šeimos diena. Ta diena skirta tik mums. Einame vakarieniauti, į kino teatrą, skaitome kartu knygas, keliaujame pasivaikščioti. Mėgaujamės paprastais žemiškais dalykais, kuriems ne visada lieka laiko.
Kiekvienais metais per savo draugystes metines pasikeičiame ranka rašytais laiškais, kuriuose išdėstome savo mintis. Tiesa, anksčiau tai buvo rugsėjo 1-oji, dabar perkėlėm i rugsėjo 7-ąją – savo vestuvių dieną.
Tikiu, kad tradicijų turėsime daug daugiau, kai turėsime vaikų. Jie labai laukiami mūsų šeimoje.
– Ar mėgstate gaminti namuose?
– Mėgstu gaminti, tik dažniausiai dėl didelio gyvenimo tempo nespėju primakaliuoti kažkokių kulinarinių šedevrų. Aš, tikriausiai esu kaip mano mamytė: jeigu mėsa, tai mėsa, jei salotos, tai salotos, jei žuvis, tai žuvis. Neeksperimentuoju, nes tam turiu mažai laiko.
– Jūs turite daug veiklų, kuri Jums mieliausia? Kuriai dabar skiriate daugiausia dėmesio?
– Aš kartais pati stebiuosi, kaip viską suspėju, bet gyvenu tokį gyvenimą, koks man patinka. Šiuo metu daug laiko skiriu savo prekiniam ženklui „Nunu“. Siuvu, lankstau, pakuoju, siunčiu, bendrauju su klientais ir t.t. Taip – nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgaliai skirti „Pinup Girls“ koncertams. Abi šios veiklos man labai mielos širdžiai. Aš dažnai padėkoju Dievuliui už viską, ką aš turiu.