Mes patys provokuojame savo „mokytojus“
Dažnai mes patys skatiname aplinkinius taip elgtis. Pagalvokite, kokį žmogų kyla noras mokyti? Suaugusį ar vaiką? Sutikite, kad vaikui, ir tik vaikui galima realiai „įkrėsti proto“.
Nuo pat vaikystės žinome, kad suaugusieji visiškai kontroliavo mūsų veiksmus. Jie už mus priimdavo sprendimus, paaiškindavo, kas teisinga, o kas ne. Kai kuriais svarbiais gyvenimo klausimais mes visiškai vadovavomės jų nuomone. Suaugdamas, žmogus yra linkęs visiškai atmesti trečiųjų šalių moralizavimus, stengdamasis ištrūkti iš svetimų nuomonių narvo į laisvę.
Jeigu žmogus nejaučia laisvės ir nepriklausomybės, jeigu nenori tapti savarankišku, reiškia, proto ir mąstymo lygmenyje jis lieka įstrigęs vaiko pozicijoje.
Išbandykite save. Jei bent į vieną iš pateiktų situacijų atsakysite „Taip“, žinokite, kad būtent tai yra jūsų silpnoji vieta:
- Dalinatės savo nesėkmėmis su aplinkiniais ir skundžiatės gyvenimu?
- Gyvenate su tėvais?
- Negalite pilnai savęs apsirūpinti ir išlaikyti?
- Priimdami sprendimus ilgai dvejojate, abejojate ir blaškotės?
- Negalite pasakyti „ne“, kai jūsų ko nors paprašo?
- Ieškote padrąsinimo ir pritarimo iš savo šeimos?
Jei suprantate, kad atsidūrėte vaiko vaidmenyje, kai artimieji ima kaišioti jums savo patarimus – štai jums kelių etapų planas, kad pasikeistumėte:
Išsiaiškinkite, kas yra jūsų kritikas. Jeigu leidžiate kritiką savo adresu, reiškia, bent jau 5% esate įsitikinęs, kad elgiatės neteisingai. Tai reiškia, kad jumyse ir jūsų veiksmuose esama netikrumo. Prisiminkite, kas vaikystėje jus kontroliavo?
Laikykitės distancijos. Jei gyvenate su tėvais ir jie laikosi griežtos moralės, pirmiausia, ką reikia padaryti – išsikraustyti. Santykių su artimaisiais gija neturėtų nutrūkti, tačiau jūs, kaip atskira šeima (jei esate vedęs/ištekėjusi) ar individas, turite priklausyti sau. Jei tėvams reikia paramos, geriau gyventi atskirai, bet netoliese.
Nustokite save plakti ir sau priekaištauti. Būdami vieni su savimi, nekankinkite savęs vertinančiomis mintimis. Viduje pasakykite sau: „Aš esu puiki mama“, „Aš nusipelniau geresnio posto“, „Aš užsiimsiu tuo, kas man patinka, nes būtent šito noriu“.
Išmokite teisingai save vertinti. Perkelkite dėmesį nuo išorinio vertinimo į vidinę būseną. Atminkite, jūs niekada negalite būti geras visiems. Netgi artimieji visada turės skirtingą nuomonę apie jus. Pavyzdžiui, vienas pakomentuos, kad užsiimate visiškai nenaudinga veikla, o kitas pagirs ir sakys, kad judate teisinga linkme. Todėl neklausykite kitų, o užduokite sau klausimus: „Ką aš galėčiau padaryti?, Kaip gerai man gavosi tai, ką padariau ir kaip galėčiau visa tai dar labiau pagerinti?“
Sąmoningai laikykitės suaugusio žmogaus pozicijos savo atžvilgiu. Neieškokite pasiteisinimų savo veiksmams, negailėkite savęs. Geriau nukreipkite dėmesį į klausimą: „Kuo aš galiu sau padėti šioje situacijoje?“ Faktas yra tas, kad laikydamiesi vaikiškos pozicijos, mes stengiamės suversti kaltę kitiems ir knaisiojamės savo problemų priežastyse. Suaugusio žmogaus pozicija – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ieškome galimybės spręsti problemas.
Nesidalinkite su artimaisiais asmenine informacija. Jūsų asmeninis gyvenimas turėtų būti paslėptas nuo kitų žmonių protų. Atsakykite į visus klausimus standartiniu frazių rinkiniu. Nukreipkite pokalbį į pašnekovą, žmonės labiau mėgsta kalbėti apie save, nei klausytis kitų.
Išmokite teisingai atsisakyti pamokymų. Delikatus būdas – pasakyti, kad gerbiate to žmogaus pergyvenimus dėl jūsų, tačiau susidoroti su situacija galite patys, o jeigu prireiks patarimo, būtinai jo paprašysite. Metodas drąsiausiems – pasakyti artimiesiems, kad seniai išaugote iš vaiko statuso ir sutinkate bendrauti tik abipusės pagarbos režimu. Arba dalinate savo patarimus, kai jūsų to prašau, arba apskritai nutraukiu bendravimą!
Sąmoningai keiskite veiklos vietą. Rinkitės jums mielą darbą, o ne gundantį atlyginimą. Įvertinkite, kokia perspektyva dirbti šioje struktūroje ir kaip greitai galėsite „užaugti“.
Tik po to, kai žmogus pats užims savo tikrąją vietą, sau malonią nišą, jis galės sugrąžinti kitus žmones į jų vietas. Turėtų būti vidinio pasitikėjimo ir pusiausvyros būsena. Vidinės stiprybės ir ramybės jausmas.
Kai aplinkiniai nematys jumyse silpnumo, jie nustos brukti patarimus bei instrukcijas, žinodami, kad jų patarimai jums neįdomūs.
Kaip reaguoti į neprašytus patarimus?
Artimi žmonės irgi įstringa „mokytojo ir patarėjo“ būsenose. Jie viską matuoja ir sprendžia pagal save, nepajėgdami įžvelgti savo ir svetimų gyvenimus skiriančių ribų.
Jei nenorite ryžtingai parodyti savo požiūrio į pamokslus, kad neįžeistumėte pamokslautojo ir išlaikytumėte dvasinę harmoniją, aiškiai nurodykite, kad jums nereikia tokių patarimų. Tai galite padaryti šiais būdais:
- Jei matote, kad žmogus tikrai nori jums padėti, parodykite susidomėjimą, bet paaiškinkite, kad žinote, kaip išspręsti situaciją;
- Atsakykite, kad būtinai apsvarstysite pasiūlymą ir pakeiskite pokalbio temą;
- Pasakykite: „Ačiū, aš pagalvosiu…“ Šitokiu būdu leisite suprasti, kad į nuomonę atsižvelgta, tačiau jūs jos nepatvirtinate;
- Pademonstruokite pagarbą už rūpestį, tačiau pasakykite, kad jūsų problema skiriasi nuo to žmogaus turimos patirties, ir jūs priimsite kitokį sprendimą;
- Parodykite artimiesiems, kad galite tai padaryti patys, tačiau svarstote ir jų nuomonę;
- Jei patarimai jums duodami vien tam, kad žmonės nori išsikalbėti, patarkite panaudoti savo įgūdžius kur nors kitur. Pavyzdžiui, tegu susikuria savo tinklaraštį, kur to žmogaus žinios gali kam nors padėti. Šitaip žmogus galės atsikratyti to, kas jame susikaupė.
Parodykite daugiau dėmesio savo artimiesiems. Pasitaiko, kad dėmesio labiausiai trūksta kaip tik tam, kuris dažniausiai dalina patarimus. Jam nesvarbu, laikysitės jo patarimų, ar ne. Tai toks bendravimo formatas, leidžiantis žmogui kuriam laikui palikti savo problemas ir pabėgti nuo vienatvės jausmo. Kuo daugiau dėmesio jam skirsite, tuo rečiau jis jus kankins patarimais.
Patys toksiškiausi artimųjų patarimai ir kaip į juos reaguoti
Nieko blogo, kad mus moko artimieji, jeigu tai vyksta nereguliariai ir patarimai neslepia savyje akivaizdžiai kenksmingų signalų.
Labiausiai paplitę nuodingi artimųjų patarimai:
Pagalvok apie ateitį
Tėvams sunku susitaikyti, kad vaiko gyvenimas gali klostytis ne taip, kaip jie planavo. Žinoma, jei tai nesusiję vaiko slydimu pakalnėn, jei vaikas nepakliuvo į priklausomybę ir panašiai. Galvoti apie ateitį nėra blogai, tačiau mintys turėtų būti konstruktyvios. Nereikėtų savęs kaltinti dėl įsivaizduojamos galimybių stokos, o štai susikurti veiksmų planą ir pradėti jį įgyvendinti – išties geras sprendimas.
Tu privalai
Senoji karta įprato gyventi su hipertrofuotu pareigos jausmu, nes tai jiems skiepijo nuo mažens. Tada buvo kitos vertybės, todėl jiems sunku įsivaizduoti, kaip galima gyventi be jų. Žodis „privalai“ neturėtų figūruoti renkantis ką nors savo gyvenime. Pavyzdžiui, renkantis profesiją ar gyvenimo draugą. Šis išsireiškimas taikomas tik globojant vaikus ar apmokant sąskaitas.
Kam tau to reikia?
Jei artimieji švaistosi patarimais, kuriuose esama šios frazės, patarimų geriau nepaisyti. Juk šitaip jie nesąmoningai ragina žmogų savanoriškai save apriboti. Kitaip tariant, iš žmogaus atimama teisė rinktis tai, kas jam patinka. Visų pirma reikia atsikratyti baimės suklysti. Darykite taip, kaip jums atrodo tinkama, net jei kalba eina „viso labo“ apie vestuvinės suknelės pasirinkimą.
Jau laikas
Noras pakeisti gyvenimą į gerąją pusę turėtų kilti iš vidinio pasirengimo ir didelio noro. Tačiau dažniausiai momentą, kai reikia pagaliau pradėti, siekia parinkti artimieji, juk jiems, turintiems patirties, „viskas geriau matyti“. Kad po kurio laiko nesigailėtumėte to, ko norėjote ir ko nepadarėte, o taip pat nekaltintumėte artimųjų, kad šie sugriovė jums gyvenimą, turite išmokti suvokti, kur yra svetimi, o kur – jūsų pačių norai.
Tau tai pravers
Tėvai linki geriausio, todėl rūpinasi, kad sukauptumėte daugiau žinių ir įgūdžių ateičiai. Paaiškinkite jiems, kad esate susikoncentravęs į jus dominančią veiklos sritį, o vienintelė nereikalingos informacijos „nauda“ – nuovargis ir tuščias laiko švaistymas.
Tau nieko nesigaus
Net jei įpėdinis jau suaugęs, tėvai ir toliau juo rūpinasi, manydami, kad jis nesugeba priimti teisingų sprendimų ir prisiimti atsakomybės. Tėvams lengviau atkalbėti, nei palaikyti ir patikėti savo vaikų darbais. Priimkite sprendimus, viską blaiviai įvertinę. Jei esate tikri savo sugebėjimais, visiškai nebūtina kreipti dėmesio į artimųjų atkalbinėjimus.
Nebūk panašus į…
Kažkas iš giminaičių gali atkreipti jums dėmesį į neigiamus kito žmogaus bruožus, vertindamas tą žmogų tik pagal juos. Taip elgdamiesi jie sukelia kaltės jausmą ir sustiprina savo valdžią jūsų atžvilgiu. Pavyzdžiui, mama gali lyginti su tėčiu, kadangi jis amžinai neužbaigia to, ką pradėjo. Tačiau visose kitose gyvenimo srityse tėtis – puikus pavyzdys. Neimkite tokių palyginimų į galvą, tegu žmogus išsikalba. Galite net juokais paklausti, o kuo aš dar į jį panašus?
Imk pavyzdį iš…
Nekreipkite dėmesio, jei artimieji jums ką nors rodo pavyzdžiu. Vertinkite save pagal savo ankstesnius pasiekimus, o ne pagal kitų žmonių sėkmę.
Neprašytas patarimas – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kurią kiekvienas iš mūsų privalo priimti. Jei artimųjų patarimai tampa įtampos šaltiniu, visada galite jų atsisakyti ir pertvarkyti bendravimą taip, kad jame nebūtų vietos negatyvui. Taip pat padirbėkite su savo saviverte.
Žmonės, turintys sveiką savivertės jausmą, retai susimąsto, kaip atsikratyti artimųjų spaudimo. Jie paprasčiausiai užsiima tais dalykais, kurie leidžia jiems pajausti nuosavą vertę.