Aidai, kaip sekasi tą planą įgyvendinti?
Iš savo pusės ruošiuosi ir darau, ką galiu, tačiau aplinkybės šiek tiek kiša koją mano planams?
Kokios tos aplinkybės? Karantinas, ar, visgi, kažkokios kitos?
Karantinas, žinoma. Neaišku, kada atsidarys sienos. Neaišku, ar taip, kaip gyvenome iki karantino, bus po jo. Ar neiškeis kokios kelionės tvarkos. Daug neapibrėžtumo dabar ir planuojant tokio masto misiją tai, žinoma, kiša koją.
Kiek laiko jau planuoji įgyvendinti šią savo svajonę apibėgti aplink pasaulį?
Nuoseklus darbas vyksta paskutinius dešimt metų.
O nuo to laiko, kai sugalvojai įgyvendinti šią svajonę iki dabar – ką jau esi nuveikęs?
Sugalvojau visa tai dar vaikystėje. Tačiau tik apie 2000 metus atsirado realios galimybės tą padaryti, o 2010 metais pradėjau tam tikslingai ruoštis.
Kaip vyksta pasiruošimas būtent tokiai didelei distancijai? Na, tikrai pačiai didžiausiai, kokią tik galima sugalvoti.
Viską iškart išskaidžiau į mažesnius atstumus ir etapus. Čia kaip universitete – atnešęs dokumentus stojimui tu juk ne iš karto klausi, kada bus baigiamasis egzaminas. Žinai, kad turi praeiti tam tikrą laiko tarpą, įgyti tam tikrų žinių, padaryti savarankiškus darbus. Gal ir yra žmonių, kurie iškart galėtų tokį egzaminą laikyti, bet aš tam nesiryžau. Aš išsiskaidžiau viską gabaliukais ir bandau kiekviename etape pasiekti maksimaliai gerą rezultatą.
Kokie šiuo metu yra ilgiausia distancija, kokią esi prabėgęs?
Daugiausia per metus esu nubėgęs truputį daugiau kaip 14 tūkstančių kilometrų. O kalbant apie vieną konkretų bėgimą – didžiausias yra 8000 km bėgimas Dakare.
Bėgioji po įvairias šalis. Kaip skiriasi bėgimo sąlygos, kokybė skirtingose pasaulio šalys? Ar viskas yra panašiai, ar, visgi, skirtumai yra dideli?
Iš principo viskas yra labai panašu. Reljefas daugiau mažiau yra panašus. Gal būt tik vyraujančios vėjo kryptys skirais. Kai kur bėgant yra labai stiprūs šoniniai vėjai, kai kur gauni daugiau priešpriešinio pūtimo. Pavyzdžiui, buvo bėgimas Afrikoje, kai vėjas visada pūtė nuo žemyno į vandenyną, tai jeigu žiūrėti pagal žmogų – vėjas visada pūtė iš dešinės į kairę. Kalnuose paprastai vėjas pučia į veidą ir labai retai – kai į nugarą. Tokiomis dienomis labai džiaugiesi. Visa tai turi įvertinti, ruošdamasis fiziškai.
Kiek reikia to planavimo prieš bėgimą. Kiek užtrunka pačio maršruto suplanavimas, trasos įvertinimui, fizinis pasiruošimas?
Viskas priklauso, kokiame tu plano etape esi, kiek esi pasiruošęs fiziškai. Tu kūną treniruoji, kad jis tau leistų (arba tu bent jau galėtum galvoti, kad leidžia) šiame maršrute save bandyti realizuoti. Šiaip, iš principo visas pasaulis yra labai kalnuotas, labai lygių vietų nėra daug,. Labai svarbu yra metų laikas, nes oro sąlygos iš tiesų vaidina didelį vaidmenį. Vasarą yra bėgti lengviau, žiemą sunkiau. Tai planuojant maršrutą ir žiūri labiausia savo fizinį pasiruošimą bei metų laiką.
Kuo skiriasi pasiruošimas bėgimui žiemą, žiemos sąlygomis ir šiltuoju metų laiku?
Norint rimtai žiemą bėgiot yra sudėtingiau aprangą pasirinkti, nes per šiltai pasirengsi – per greit suprakaituosi. Per mažai – tada yra tikimybė kad perpūs, gali apsirgti. Galvojant apie projektą turi susitaikyti, kad komandos nariai turės šalti automobilyje. Jiems irgi bus sunku. Sustojus pavalgyti vėl reikės persirengti. Labai daug tokių nepatogumų ir brangiau kainuoja, nes žiemą automobilis turi be sustojimo dirbti, kad šildytų. Bet ir per daug šildyti automobilio irgi negali – atėjus iš šalto lauko į jį pradėsi stipriai prakaituoti. Tada išėjus gali supūsti. Tai vėl reiks persirenginėti, gaišti laiką. Tikrai daug problemų.
O kalbant apie vasarą ir karštį viskas čia yra daug paprasčiau. Pati sunkiausia treniruotė, kurią naudojau kūno pratinimui prie karščio yra paplūdimyje išgulėti neišsimaudžius, neapsipylus vandeniu kokias 6 ar 7 valandas. Tiesiog guli, kažkiek pabėgioji. Viską darai palaipsniui. Bent man tam reikėjo kokių 5-6 metų, kad gerai jausčiausi karštyje. Esu pabandęs praktiškai Amerikoje –bėgau Mirties slėnyje, kai ten buvo 51 laipsnis karščio. Ištvėriau.
Bėgant tokiomis sąlygomis – kiek reikia vandens išgerti?
Su tuo gėrimu tai reikia žiūrėti taip: mokslas sako, kad žmogaus kūnas geba maksimum įsisavinti maždaug 0,6 litro vandens per valandą, tai tą 0,6 litro ir reikia išgerti. Daugiau išgers – tik pradėsi daugiau prakaituoti. Mažiau išgersi – gali kūne prasidėti dehidratacijos procesas. Bus blogai.
Išvardinai per mūsų pokalbį du žemynus – ir Afriką, ir Ameriką. Tikriausia teko prabėgti daug šalių. Kokios iš jų paliko didžiausią įspūdį? Gal kokių įspūdingesnių nuotykių bėgimo metu ten įvyko?
Aš ruošdamasis kelionei stengiuosi pabendrauti su kuo daugiau žmonių, kurie irgi keliauja tose pačiuose žemynuose ir panašiose vietovėse. Didelė dalis žmonių ieško nuotykių, o aš priešingai – vengiu nuotykių. Priežastis labai paprasta – kiekvienas nuotykis yra neapibrėžtumas, ir didžiąją laiko dalį tu jam ištikus turi galvoti apie kažkokios problemos sprendimą, o ne konkrečiai apie bėgimą. O bėgdamas tikslingai, norint įveikti tokias distancijas visgi turi kiek įmanoma galvoti apie bėgimą.
Didžioji dalis mano patirtų nuotykių yra susijusių, tarkim, su planavimo netikslumais. Mat dauguma keliautojų, kurie keliavo prieš mane ir kurių patarimais rėmiausi, yra keliavę toje pačioje Afrikoje ar Amerikoje su automobiliais ar motociklais, retais atvejais su dviračiais. Ir jie tau pataria – žiūrėk, čia labai graži vieta yra, šalia geras viešbutis su visais patogumais. Ir viskas skamba labai gražiai. Tada atsidarai žemėlapį ir matai, kad ta graži vieta nuo to gero viešbučio automobilistui, yra, tarkim, už poros šimtų kilometrų. Važiuojant automobiliu netoli. O tautas „netoli“ pavirstų dviem dienomis. Ir tu tada turi rinktis arba tą gražų viešbutį, arba tą gražią vietą. Aš paprastai renkuosi gražią vietą.
Ar pavyksta taip viską tiksliai suplanuoti ir įvertinti?
Aš bėgdamas ilgą distanciją “žaidžiu“ su vidurkiu. Tarkim, jei geras oras, tą dieną stengiuosi nubėgti daugiau – kokį 120 kilometrų. Kad papuolęs į smarkią liūtį, vėtrą, didelį karštį galėčiau nubėgti mažiau nei planuoju. Kad ir bėgant per mano minėtą Mirties slėnį. 51 laipsnis – planavau bėgti iki 2 valandos dienos, bet jau apie 11,30 bėgti kaitroje buvo praktiškai neįmanoma ir teko stoti. Tad pasitaiko, kad sąlygos koreguoja tavo planus. Todėl dažnai atsisakai pamatyti kokią gražią vietą, jei tik reikia sukti iš kelio. Tam, kad neprarastum to vidurkio.
Kiek laiko trunka tokie bėgimai? Aš, galbūt, įsivaizduoju pakankamai banaliai, kad bėgi kelias paras praktiškai be sustojimo, o paskui ilsiesi?
Kartą taip ir buvo bėgant Norvegijoje, iš Nordkapo. Aš atbėgau 96 km iki viešbučio ir paaiškėjo, kad norvegai viešbučiuose dirba tik iki kokios 19 val. o aš atbėgau jau po 20 val. Viskas buvo uždaryta- niekas neatsiliepė. Tad nieko nepadarysi – teko bėgti toliau. Žodžiu, bėgau dieną, bėgau visą naktį ir kitą dieną, tada pasiskambinau draugams, kad jie paieškotų kokių viešbutuko, esančio už 80 km nuo to, kuriame planavau apsistoti pirma. Man rado viešbutuką, iki kurio aš bėgau dar maždaug iki 2 nakties. Čia jau bėgau iš reikalo nes visur kitur kalnai, niekur kitur nesidėsi. Nes geriau jau bėgti, negu šalti palapinėje. Šiaip jau dienotvarkė būna gana griežta – apsibrėži , kiek laiko bėgsi, kiek ilsiesi ir jo laikaisi. Norvegijos bėgimas buvo skirtas pabandymui tam, kaip man sekasi bėgti vienam. Įmanoma. Vis dėl to, su palaikymo komanda viskas yra daug lengviau.
Tęsinys laidos vaizdo įraše.