Viena iš išeičių, kurią pasukęs galvą sugalvojau – atsikelti ankstėliau iš ryto, vos auštant, kada dauguma bendrapiliečių dar verčiasi ant kito šono ir valandėlei kitai nukeliauti į gamta turtingas, bet nelabai populiarias gimtojo Kauno miesto ir priemiesčių erdves. Žinomas ir nelabai žinomas. Ir pasidalinti savo atradimais su jumis. Galbūt jums irgi bus įdomu atrasti savo miesto nematytąją pusę. O atvykusiems iš kitų miestų – žinoti, kur verta (arba nelabai) šiame mieste nueiti.
Pirmuoju pasirinkau kažkada garsų Adomo Mickevičiaus slėnį, besidriekiantį netoli daug kam pažįstamo Ąžuolyno ir Zoologijos sodo abipus Girstupio upelio. Kadaise, prieš du šimtus metų, juo vaikščiojo ir jį minėjo pasaulyje garsus poetas, keletą metų mokytojavęs Kaune ir iš čia gavęs įkvėpimą parašyti ne vieną žymų kūrinį. Ko gero, šiam slėniui buvo skirtos eilės:
Yra slėnys prie Kauno netoli,
Undinės ten kas vasarą, kas šviesią,
Gėles ir veją žaliąją patiesia,
Atsigrožėt slėniu šiuo negali.
Tačiau per tuos du šimtus metų įvyko daug pokyčių. Laisvai savo vagą ginęs ir posūkius raitęs Girstupis, išskyrus šią stebuklingai išlikusią ar išlaikytą trumpą atkarpą, einančią per slėnį, daug kur buvo sukištas į vamzdžius ir pakištas po žeme ar numelioruotas, ištiesinus jo vagą, į jį suvestos kanalizacijos ir, deja, šiandien jis yra vienas labiausiai užterštų upelių Kaune.
Šiandien šis slėnis – nuošaloka (ir sprendžiant iš pamatyto vaizdo) tikriausiai ne itin dažnai kauniečių lankoma vieta. Prie jos automobiliu galima privažiuoti bent iš trijų pusių:
1. Paliekant automobilį prie zoologijos sodo ir paėjėjus kelis šimtus metrų kalnu žemyn.
2. Sustojus kelis automobilius talpinančioje aikštelėje, esančioje prie Radvilėnų plento gale, netoli jo sankryžos su tunelio gatve.
3.Iš Baršausko gatvės pasukus į Žuvinto gatvę, pavažiavus ja iki galo, palikti automobilį kur nors daugiabučių kiemuose ir nusileisti į slėnį iš viršaus.
Aš išbandžiau du maršrutus – einant nuo zoologijos sodo ir nuo Radvilėnų plento kalno papėdėje įrengtos aikštelės. Nuo zoologijos sodo teko leistis einant palei pat Radvilėnų plentą ir šio ėjimo nei saugiu nei smagiu nepavadinsi, mat esi privertas eiti vos pusmetrio ar metro pločio atkarpa, kur vienoje pusėje statokas šlaitas, kitoje – gana judri gatvė. Maždaug pusiaukelėje iki tunelio gatvės yra padarytas į slėnį nusileidžiantis asfaltuotas takas, lyg ir turėjęs sujungti Ąžuolyną su Mickevičiaus slėniu. Tačiau sudėti metaliniai kelio atitvarai bei ištisinės juostos žymuo to, bent jau teisiškai, neleidžia. Galima, žinoma, kaip padariau aš – leistis pirmtakų išmintais „nelegaliais“ takais į slėnį žemyn, bet leidžiantis tokiu būdu yra didelė tikimybė, ypač palijus, nučiuožti ant užpakalio.
Palikus automobilį apačioje aikštelėje, prieš kalną, galima eiti dailiais upės vingiais besirangančiu takeliu. Tačiau paėjus vos 150 m teks įveikinėti nuo Ąžuolyno atitenkantį upelį ir nemenkus šlaitus. Einant pėsti tai nėra didelė problema. Tačiau jei vienas norėtumėte užsistumti dviratį ar juo labiau vežimėlį su vaiku– gali būti sudėtinga.
O dabar apie patį slėnį. Nepaprastai gražu. Suprantu, kodėl Mickevičius jį čia taip gražiai apdainavo savo kūryboje. Nesuskaičiuojami upelio vingiai, atodangos, įvirtę medžiai ir kelmai, upelio susiaurėjimai, vandens veržimąsi per akmenuotas rėvas. Iš įdomesnių objektų yra Adomo Mickevičiaus akmuo – paminklas, neva pastatytas jo draugų, gražus tiltas per upelį. Įspūdingas, per akmenis besiritančio, iš Ąžuolyno krintančio vandens „krioklys“. Slėnyje įrengta nemažai suoliukų, iš kurių bent pusė, deja, nuniokoti. Bet tikrai rasite kur atsisėsti ir ilgėliau pasigrožėti vaizdu. Nepasakosiu daugiau – visa tai galite pamatyti nuotraukose ir susidaryti nuomonę patys.
Atskira kalba – šiukšlės, kurios, deja, vis dar yra neatsiejama nuošalesnių miesto žaliųjų zonų dalis. Negali sakyti, kad jų čia yra daug, todėl manyčiau – miestas ar vietinė bendruomenė čia visgi kažkiek tvarkosi. Visgi, yra kur ir tobulėti. Pora upelyje riogsančių padangų tikrai gamtos nepuošia. Ypač gausu vienkartinių puodelių nuo kavos, kuriais mastyt, atsikrato pravažiuojantys vairuotojai ir kuriuos vėjas suneša į slėnį. Užtektų geros talkos, ir slėnis atrodytų kur kas geriau.
Upelio vanduo turi ne itin malonų kvapą, tačiau negali sakyti, kad jis labai stiprus. Taršos klausimas, kaip rodo nesenai atlikti KTU studentų tyrimai, dar neišspręstas. Žuvų upelyje nepastebėjau (sutikta šunį vedžiojanti moteris pasakojo, kad jos jau senokai miręs tėtis šiame upelyje prieš maždaug 50 metų dar žvejodavo upėtakius – vienas jautriausių vandens kokybei žuvų), tačiau didžiosios antys čia jaučiasi puikiai.
Gražioji slėnio dalis visada eina palei upelį ir prasideda ( ar baigiasi – žiūrint iš kurios pusės einame) Zoologijos sodo tvora, baigiasi upeliui netoli Tunelio g. upeliui sueinant į vamzdžius. Slėnio atstumas tiesiąją Atstumas tiesiąją – apie 580 m, tačiau einant upelio vingiais įdomus maršrutas tikriausia siekia apie 800 m. Tad pusvalandžio pasivaikščiojimui ar valandos ilgesniam pasibuvimui, pabuvimui su vaikais ar augintiniais ši vieta puikia tinka. Tai pat reikia pasakyti, kad per pusantros valandos buvimo maždaug nuo 8,30 iki 10 val. čia mačiau praeinant tik 2 žmones, tad akivaizdu, kad ši vieta tikrai retai lankoma ir rizika užsikrėsti virusu čia neturėtų būti didelė.
Dabar visa informacija trumpai:
- Maršruto ilgis – apie 800 m. Objektas yra beveik miesto centre.
- Privažiavimas – patogus. Tačiau einant iškyla nemažai iššūkių
- Įspūdingiausi objektai – upelio vingiai ir atodangos, įvirtę medžiai, dirbtinis krioklys, pėsčiųjų tiltas ir A.Mickevičiaus akmuo
- Nemalonūs dalykai: nešvarus vanduo, šiek tiek šiukšlių, vietomis sunkiau praeinami takai
- Jeigu reiktų rašyti įvertinimą, parašyčiau šiam maršrutui 7 balus.