– Aivarai, kaip ir kodėl kilo mintis organizuoti tokius žygius?
– Buvo tokia bendraminčių grupelė, sudaryta iš karių savanorių, žygeivių, istorija besidominčių žmonių, su kuriais eidavome tiesiog į paprastu žygius. Ir vienam iš mūsų, kariui ir pedagogui, kilo mintis pražygiuoti istoriniais knygnešių takais. Kodėl knygnešių?
Pati sąvoka knygnešys talpina savyje daug įvairių idėjų. Pirmiausia, knygnešys – tai šioks toks žygeivio prototipas. Jis pėsčiomis žygiuoja pro miškus ir bekeles. Antra, jis yra žinių nešėjas – neša knygas. Tai yra, jis vykdo edukacinę veiklą. Na, knygnešys yra kartu ir savo Tėvynės ir tautos patriotas. Juk knygnešiai kovojo ne tik už lietuvybę, bet ir prieš Lietuvos carinę okupaciją, faktiškai už Lietuvos laisvę. Tokia tematika mums pasirodė labai artima ir mes pradėjome organizuoti tokius žygius.
Pradžioje tai buvo tokie nedideli žygiai savo draugų grupelėse, bet paskui tas bendraminčių ratas plėtėsi ir pradėjome organizuoti viešus renginius.
– Kiek žmonių susirenka į tokius žygius?
– Žygiai būna įvairūs. Pagal jų pobūdį skiriasi dalyvių skaičius. Vieni žygiai būna maksimaliai priartinti prie anų laikų realijų ir istorinių sąlygų, žmonės eina realiai tuos pačius maršrutus. Net ir knygas neša drobiniuose maišeliuose
– Net knygas?
– Taip. Gal tik neduodame tiek daug knygų – šiek tiek palengviname sąlygas, nes knygos iš tiesų yra labai sunkios. Realiai knygnešiai tempdavo ant pečių maždaug po 30–40 kilogramų ir daugiau sveriančias naštas. Kas šiuose mūsų žygiuose sudalyvauja – paprastai sutinka, kad knygnešio darbas tikrai yra nelengvas.
O grįžtant prie ankstesnio jūsų klausimo – tokiuose istorijos rekonstrukciniuose žygiuose mes turime riboti dalyvių skaičių, nes einama visiškomis bekelėmis, su vedliu, maršrutai nėra sužymėti. Tad tokiuose žygiuose gali dalyvauti tik iki šimto žmonių.
Tai pat darome ir plačiajai visuomenei skirtus žygius, kur einama tomis pačiomis istorinėmis vietomis, aplankomi įvairūs istoriniai objektai ir su šia tema susijusios vietos. Bet, žinoma, maršrutai ir sąlygos jau nebūna tokie autentiški. Einama miško takeliais ir keliais. Nenešamos labai sunkios naštos. Ten susirenka ir keli šimtai dalyvių. Dar organizuojame edukacinius žygius su vaidinimais – caro žandarų persekiojimu ir t.t.
– Vis dėl to, mane labiausia įtraukia tie autentiški istoriniai jūsų žygiai. Ar reikia kažkaip specialiai ruoštis tokiems žygiams?
– Be abejo, dalyviams reikia šiek tiek būti fiziškai pasiruošusiems. Nors einame palyginti ne tokius didelius atstumus (bent jau žygeivio akimis) – dažniausiai apie 25 kilometrus – bet einame su sunkia našta, per miškus, pelkes, tankumynus ir kitas sunkiau praeinamas vietas, kuriomis realiai ir vaikščiojo knygnešiai, nes jie turėdavo ne tik praeiti su kroviniu, bet ir išvengti caro pasieniečių ir žandarų, todėl stengdavosi eiti kuo sunkiau praeinamomis ir, tuo pačiu, mažiau saugomomis vietomis.
Jeigu kalbėti apie istorines realijas – knygnešiai ypač mėgo eiti kuo prastesniu oru, kai sargybinių budrumas būdavo mažiausias. Visgi, reikia turėti omenyje, kad siena buvo neblogai saugoma (vidutiniškai 4 pasieniečiai saugojo vieną sienos kilometrą aut. past. ), tad prasmukti pro ją tada, kai lietui lyjant pasieniečiai būdavo linkę kur susiburti ar slėptis nuo lietaus, buvo lengviausia. Autentiškuose knygnešių prisiminimuose dažnai yra pabrėžiamas blogas oras. Kuo blogesnis – tuo geriau.
– Vadinasi, ir jūsų žygių dalyviams nepavyksta išvengti blogo oro?
Žinoma, dėl to stengiamės tokius žygius organizuoti būtent žiemą, kai oro sąlygos dažniausiai būna rūstesnės.
– Ar pasitaiko žygiuose ekstremalių situacijų?
– Kol kas kažko labai pavojingo nėra atsitikę. Gal todėl mes, organizatoriai, turime patirties (dauguma mūsų esame ar kariai, šauliai ar skautai) ir būname pasiruošę įvairiems netikėtumams, bet dažnai reikia įveikti pelkes, vandens kliūtis, sąvartas. Čia ir būna to ekstremalumo daugiausia.
– Ar tokie žygiai yra tik žygiai, ar kartu ir istorinės pamokos?
– Žinoma, kad tai ir „gyvos“ istorijos pamokos. Pačius žygius organizuoja dabar daug kas – šiuo požiūriu nebūtume kažkuo išskirtiniai. Tačiau mes stengiamės supažindinti dalyvius su to meto istorinėmis realijomis ir pačia epocha, knygnešių veikla, gyvenimo istorijomis. Žygiai paprastai prasideda iš istorinių knygnešių vietų, pavyzdžiui, Sudargo, kuris buvo vadinamas knygnešių sostine, nes ten gyveno ir savo veiklą vykdė kunigas, vertėjas ir leidėjas, dar vadinamas knygnešių tėvu M. Sederevičius. Iš būtent per ten po visą Lietuvą sklido didžiausi lietuviškų knygų srautai. Prieš žygį mes dažnai padarome tų tikrų, autentiškų knygų, kurias nešė tikrai knygnešiai ekspoziciją. Turime nemažą jų kolekciją ir patys, bendradarbiaujame šioje vietoje su Šakių raj. bibliotekomis. Kai paimi į rankas knygą, kurią ant savo pečių nešė knygnešys ir galbūt už tai buvo išvežtas į Sibirą ar net gyvybę paaukojo – pradedi kitaip į ją ir apskritai į savo tautos istoriją žiūrėti.
– Giliai domėjotės knygnešyste. Kokie jums faktai atrodė patys įdomiausi būtent iš tos epochos?
– Pradėjus domėtis knygnešyste pirmas dalykas, kuris sujaudino, buvo tai, kad knygnešystė nebuvo tik knygų gabenimas, kaip daug kas gali pagalvoti. Tai buvo visa organizacija, sistema, tinklas, kurio tikslas buvo pasipriešinti Lietuvos surusinimui, išlaikyti ir ugdyti lietuvišką savimonę. Nuslopinus kelis sukilimus, caro valdžia sugalvojo planą, kaip galėtų nuslopinti lietuvių tautos pasipriešinimą ir norą turėti savo valstybę. Spaudos draudimas buvo ne tik lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, bet ir draudimas lietuviškai vaikus mokyti mokyklose.
Buvo manoma, kad ilgainiui lietuviai dėl to nutautės, taps rusais ir nekels problemų okupantams. Ir šis draudimas sukėlė ant kojų visą Lietuvą, nes kova tapo ne tik už knygas ar raštą, bet ir bendrai už lietuviškumą, savo tapatybę, tikėjimą. Ir pamačius tą platesnį paveikslą negali nesižavėti, kaip visa tauta tada susiorganizavo, susivienijo ir pakilo į kovą.
– Vis dėlto, nereikia pamiršti, kad knygnešystė, nors ir neša tokį gražų patriotinį šleifą, tuo pačiu, bent jau tuo metu, buvo nusikalstama veikla. Yra žinoma visokių teorijų, kad knygnešiai būdavo ir kontrabandininkai, kad užsidirbinėjo iš tų knygų. Ką jūs pats manote apie šią teoriją? Ar sutinkat žmonių, kurie taip galvoja?
– Žiūrint techniškai, pagal to laikotarpio įstatymus, knygnešys buvo kontrabandininkas, kriminalinis nusikaltėlis. Net ir šiais laikais, pavyzdžiui, mes bendradarbiaujame su pasieniečiais, kurie mus labai palaiko ir mums padeda, bet ir jie kartais juokais pasako, kad lietuviai yra turbūt vienintelė tauta pasaulyje, kuri stato paminklus kontrabandininkams.
Bet iš tiesų čia yra pajuokavimas. Kas yra įsigilinęs į istoriją ir supranta knygnešystės procesą, supranta, kad čia yra juokai. Be abejo, tų pačių knygnešių tarpe, kurie betarpiškai gabeno knygas, buvo visokių žmonių. Buvo, kurie dirbo iš idėjos. Buvo ir tų, kurie siekė pelno. Paprasti kontrabandininkai, kurie nešė per sieną įvairias prekes – alkoholį ir kitas – kartais pernešdavo ir vieną kitą knygų. Knygos tais laikais turėjo didelę kainą – iš to galėjai uždirbti – tačiau kartu ir kėlė pavojų. Mat už nedidelę kontrabandą grėsė prekių atėmimas ir spyris į užpakalį, galbūt kažkokia bauda, o knygos jau buvo politika. Į bėgančius knygnešius buvo leista šaudyti, jiems grėsė ilgi nelaisvės metai ir katorga Sibire.
Be to, nereikia pamiršti, knygnešystė yra ne tik knygų gabenimas, bet ir visa sistema. Pirmiausia, kad jas pernešti, reikia, kad tas knygas kažkas parašytų ir kažkur ir už kažkokius pinigus atspausdintų. Po to, suorganizavus pergabenimą per sieną – išplatintų ir išvežiotų per visą Lietuvą.
Nereikia pamiršti, kad ir tai yra pavojinga veikla, nes lietuviškas knygas buvo draudžiama ne tik spausdinti ar platinti, bet net ir jas turėti. Tai pat, kad žmonės tas knygas skaitytų, reikia, kad kažkas juos mokytų skaityti lietuviškai. Beraštystė tai laikais visoje Rusijos imperijoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje, buvo didžiulė. Tad šioje vietoje prie knygnešystės plačiąja prasme galime prijungti ir visą didžiulį nelegalių, pogrindinių mokyklų ir mokytojų, vadinamų daraktoriais, tinklą, kuris veikė praktiškai visoje Lietuvoje. Tad pažiūrėjus tokiame kontekste – jei ir buvo šioje veikloje tokių, kurie dirbo tik iš noro pasipelnyti, o ne iš idėjos, tai jų procentas tikriausiai nebuvo didelis.
– Ir, svarbiausia, šioje vietoje turbūt yra tai, kad mums pavyko. Pavyko išsaugoti lietuvybę?
– Taip. Tuo galime didžiuotis. Lietuviškas spaudos draudimas nebuvo kažkas iš principo naujo Rusijos imperijoje. Panašiu būdu buvo bandoma kovoti ir su kitų tautų savimone. Vienur šis metodas sekėsi geriau, kitur blogiau, bet vienintelėje Lietuvoje šis draudimas davė visiškai priešingą efektą. Būtent šis draudimas mobilizavo ir suvienijo tautą, pasipriešinimas nutautinimui ir pavergimui nuo jo tik stiprėjo. Knygnešystė tapo masiniu reiškiniu ir galiausia ta pati Rusijos valdžia šį draudimą atšaukė, matydama, kad jis tik blogina padėtį. Tad galime pasididžiuoti, kad šią kovą mes laimėjome.
Pokalbio tęsinys – vaizdo įraše.