Plaukimas prasidėjo 10 val. vienoje iš Vilnelės – Rokantiškių užtvankoje, nuo kurios žygio dalyviams reikėjo nuplaukti apie 8 kilometrus Vilnios vingiais, o po to dar 4 kilometrus Nerimi iki Vingio pėsčiųjų tilto. Vilnelė šįkart buvo gana draugiškai nusiteikusi – vandens lygis palyginus buvo žemas ir srovė ne tokia nuožmi. Ko nepasakysi apie oro sąlygas – pavasarinis lietus su vėjo gūsiais reguliariai surengdavo „dušo iš dangaus“ valandėles. Pridėkime prie to skersai upės vietomis pasitaikančias medžių sąvartas, slenksčius ir kitas kliūtis ir galime įsivaizduoti, kad ne taip jau viskas lengvai ir romantiškai atrodė. O ypač tiems, kurie neturėjo daug patirties ar jiems tiesiog nepasisekė (ar esate tuo tikri? žiūrint į linksmus jų veidus aš tuo abejočiau) išvirsti iš baidarės į kelis laipsnius šilumos siekiantį upės vandenį. Kai kam – ir ne vieną kartą.
Tačiau, kaip sako nerašyta baidarininkų patarlė, šlapia būna tik pirmą kartą. Kitais kartais tik šalta.
Įveikusius Vilnelės iššūkį laukė Neries išbandymas – plaukimas prieš vėją, kuris bloškė baidares atgal į lietų, čaižantį veidus, per pusę Vilniaus iki finišo vietos. Stipriausi varžybų dalyviai įveikė šią atkarpą per dvi su puse valandos, o ne tokie skubantys užtrauko valandą ilgiau. Bet tikrai ne svarbiausia šiame žygyje buvo plaukimo laikas ar meistriškumo demonstracija. Svarbiausia buvo dalyvauti ir jausti bendrumą su bendražygiais ir bendraminčiais, o kartu – su visa valstybe. Dar nebuvau vienoje vietoje matęs tiek šlapių, sušalusių ir laimingų žmonių. Gražaus jaunimo, „saldžių“ porelių, tėčių su vaikais ir jau senjorų vardo nusipelnančių plaukimo veteranų, pasipuošusių trispalvėmis ir neslepiančių, kad sava valstybė jiems šį tą reiškia ir kad jie Lietuvoje jaučiasi gerai.
Bet ką čia pasakoti – geriau jie patys pasakys. Paspauskite vaizdo nuorodą ir išgirsite bei savo akimis pamatysite, ką plaukimo dalyviai mano apie tokią šventės sutikimo formą.