Audriau, kiek laiko praleidžiate prie vandens tokiu metu?
Stengiuosi žvejoti, kai tik nereikia dirbti ir ar nespaudžia kiti reikalai. Na, turbūt išeina kokios dvi dienos per savaitę.
Ar svarbu yra tokioje žūklėje apranga ir pasiruošimas?
Žinoma. Orai Lietuvoje tokiu metu dažniausia būna prasti arba labai prasti. Nes jeigu tokiu metu ir pasitaiko saulėtų dienų, tai dažniausia tokios dienos būna labai šaltos. Bet dažniausia situacija – apsiniaukęs dangus, krentantys vienokie ar kitokie krituliai, dažnai siaučiantys vėjai. Maloniomis tokių sąlygų tikrai nepavadinsi, o lauke tenka išbūti visą dieną. ir ne šiaip būti, o nuolat judėti – vaikščioti krantas, mosikuoti spiningu. Norint, kad tai visa tai teiktų malonumą, reikia jaustis gerai. O gera apranga būtent tai ir duoda – komforto jausmą, kad ir kokios sąlygomis žvejotum.
Ar galima kažką iš aprangos, keliaujant prie upės, prisitaikyti iš savo rūbų spintos? Ar tikrai būtina speciali apranga?
Apsirengti rūbais iš savo spintos , be abejo, galima. Ir netgi būtų pravartu, kad tu pajustum, kaip tai netinka (juokiasi). Nes įprastiniai, „spintos“ drabužiai dažniausia būna arba labai šilti – su jais judėdamas greit sušyli, suprakaituoji, o paskui pasidaro šalta. Arba atvirkščiai – su jais kurį laiką lyg ir gerai, bet pabuvus ilgesnį laiką tokiomis sąlygomis pradeda krėsti drebulys. Tad jeigu ruošiesi prie upės keliauti dažniau ir gali sau tai leisti – geriau iškart įsigyti specialia tam skirtą aprangą. Juo labiau, kad didžioji dalis aprangos yra universali – panaudojama ne tik žvejybai, bet ir bet kuriam kitam aktyviam laisvalaikiui gamtoje.
Kokie yra pagrindiniai akcentai, renkantis žvejišką aprangą?
Esminis dalykas turbūt yra tai, kad apranga turi būti pakankamai šilta, kad tau nebūtų prie upės šalta. Tai pat ji turi saugoti nuo vėjo ir kritulių, nes jų neišvengsi. O kadangi nuolat judi ir aktyviai spiningauji (ir, be abejo, prakaituoji) – tavo rūbai turi maksimaliai garinti iš vidaus prakaitą, (kalbant populiariai – „kvėpuoti“), kad kūnas išliktų sausas ir vėlgi, tau dėl to nebūtų šalta.
O į ką rengiantis reiktų labiausia atkreipti dėmesį? Ką patartumėte tiems, kurie gal būt tik pradeda žvejoti tokiomis sąlygomis?
Svarbiausias rengiantis yra naudoti sluoksnių principas. Čia nieko naujo nepasakysiu. Dažniausiai yra naudojami trys rūbų sluoksniai. Pirma yra arčiausia kūno esantys apatiniai rūbai, kurių pagrindinė užduotis yra ištraukti prakaitą iš žmogaus kūno, kad jis judėdamas ir sušildamas išliktų sausas ir perduoti jį į kitą rūbų sluoksnį. Antras sluoksnio pagrindinė paskirtis – šiltumas. Na, ir trečias – atsparumas drėgmei ir vėjui.
Pirmas sluoksnis, aišku, kažkiek suteikia šilumos, tačiau jo pagrindinė funkcija yra būtent kūno „sausumo“ išlaikymas. „Pirmo sluoksnio“ rūbai būna skirtingo storio – nuo visai plonučių iki gana storų, pagaminti iš skirtingų medžiagų. Kuo storesnis rūbas, tuo jis paprastai būna ir šiltesnis. Todėl jų storį reiktų derinti prie to, kokioje temperatūroje teks žvejoti.
O iš kokių medžiagų yra gaminami tie „pirmo sluoksnio“ rūbai?
Iš esmės visada tokių rūbų gamyboje naudojama aukštos kokybės sintetika (dažniausia vienos ar kitos rūšies poliesteris), tačiau jis kartais derinamas su kitomis medžiagomis. Pavyzdžiui, aš labiausia mėgstu apatinį rūbų sluoksnį, pagamintą su merino vilna. Šie rūbai galbūt ne taip greitai džiūsta, kaip „grynas“ poliesteris, tačiau yra šiek tiek šiltesni, labai jaukūs – maloniai glaudžiasi prie kūno. Ir svarbiausia – tikrai gerai eliminuoja kvapą. Nes žvejai žino – kartais važiuoji į žvejybą ne vienai dienai ir nebūna galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbų. Todėl labai malonu, kai trys ar keturi vyrai, atžvejoję pora dienų sulipa į automobilį ir nereikia po to atsidaryti langų...
O iš ko yra pagamintas antras sluoksnis?
Šiais laikais beveik visada antrasis (arba vadinamas vidurinis sluoksnis) yra gaminamas iš vienokios ar kitokios flisinės medžiagos. Ši medžiaga, mano nuomone, visada geresnis pasirinkimas už bet kokį vilnonį audinį tuo, kad rūbas iš jos visada bus lengvesnis, mažiau varžys judesius ir gerai nešiosis. Turiu galvoje – jį bus lengva skalbti ir paprasta jį prižiūrėti. Ir žinoma, jis geriau „kvėpuoja“ – „paima“ prakaitą iš apatinio rūbų sluoksnio ir išstumia jį tolyn.
O koks turi būti trečias sluoksnis?
Trečias sluoksnis yra turinti membranas ir kvėpuojanti, nuo vėjo ir lietaus sauganti striukė. Būtinai ji turi būti „kvėpuojanti“, nes jeigu bus kitaip – sluoksnių principas neveiks. Ir apskritai nebus prasmės naudoti „kvėpuojančių“ apatinių rūbų.
Aišku, reikia pasakyti, tas rūbų „kvėpavimas“, priklausomai nuo aprangos kokybės turi ribas. Jeigu sugalvotume apsirengę trim sluoksniais prabėgti kelių kilometrų maratoną, trumpam tikrai suprakaituosime ir jausime diskomfortą. Tačiau sustojus, po kokių 5–10 minučių viskas turėtų išdžiūti. Ir vėl jausimės gerai.
Viršutiniai rūbas – striukės, be kvėpavimo parametrų būna ir skirtingo storio – turi šiltą pamušalą arba ne. Gaudant minusinėje temperatūroje vilktis striukę su tokiu pamušalu turi prasmę. Tačiau aš, žvejodamas Lietuvoje, kur didelės minusinės temperatūros, ypač pastaruoju metu praktiškai nebūna, labiau renkuosi plonesnę striukę. Visgi, pagrindinis striukės uždavinys yra saugoti nuo kritulių ir vėjo. O visas aprangos šilumines savybes puikiausia gali reguliuoti su apatiniais sluoksniais.
O kalbant apie membranines striukes – ar jos pačios iš savęs apsaugo nuo kritulių ir vėjo? Ar visgi tas membranas reikia kažkaip atnaujinti, apdoroti kažkokiomis specialiomis medžiagomis?
Iš tiesų, turbūt reiktų pasakyti, kad tų membranų yra gaminama labai labai daug rūšių. Besiskiriančių tiek savo savybėmis, tiek kokybe, ir žinoma, kaina. Bet jei kabėtume apie rimtus ir brangesnius rūbus, pavyzdžiui, mano mėgiamus su „gore tex“ membranomis, tai toks rūbas iš savęs yra labai atsparus. Ir tik jeigu nešioji tokį rūbą labai dažnai, eilę metų, daug sykių skalbi – būna, kad tas membranas reikia atnaujinti. Bet tas nėra sudėtinga – yra specialūs valikliai, priemonės. Užtenka kurį laiką pamirkyti jomis apdorotame vandenyje ir visos tos rūbų savybės sugrįžta. Nėra čia jokios problemos.
Aprangos viršų lyg ir aptarėme, o kaip su apačia?
Iš esmės viskas, ką kalbėjome apie viršų, galioja ir apačiai. Vienintelis skirtumas, kad viršutinis sluoksnis šiuo atveju yra ne striukė, o brydkelnės. Mano nuomone, gaudant šlakius jos būtinos. Vaikščiodamas prie upės matau daug žmonių, kurie jų nenaudoja. Dažniausia tai būna meškeriotojai, kurie spiningavimu nuo kranto užsiima tik mėnesį kitą per metus. Kitu laiku Brydkelnės iš tiesų suteikia daug patogumo, žvejojant žiemą šlakius.
Visų pirma, žuvys šioje žūklėje dažnai būna trofėjinio dydžio ir ne taip paprasta jas būna išsitraukti, ypač jei esi prie upės vienas. Dažnai dėl to tenka įsibristi į pačia upę. Antra – upių pakrantės žvejojant žiemą neretai būna apšalusios ir padengtos ledu ir ne kartą teko ten įgriūti ar įlūžti. Kai tu žinai, jog turi patikimą iki pusės nuo vandens apsaugą ir nesušlapsi, jautiesi drąsiau.
Kokie batai yra geriausi tokia žūklei?
Renkantis braidymo batus man svarbiausi yra du dalykai: Pirmas – kadangi dažnai tenka karstytis šlaitais, statyti koją įvairiu kampu, tai labai svarbu, kad būtų geras kulkšnies prilaikymas. Kad batas būtų su auliuku, gerai užsiveržtų batraiščiai ir patikimai prilaikytų koją. Antras – bato padas turi gerai sugerti smūgius ( žvejyboje vaikštai įvairiais paviršiais per žvyrą, akmenis, šakas) ir nevarginti kojos vaikštant. Todėl labiausia man patinka vadinami „vibro“ tipo padai. Nepatariu naudoti padų su veltiniu, nes jų paskirtis – neslysti ant akmenų ar uolų stovint upėje. T.y. sąlygomis, kurių lašišaujant ar šlakiaujant Lietuvoje pasitaiko labai retai.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo įraše.
Kitame straipsnyje Gediminas Šaučiuvienas pasidalins savo patirtimi ir žiniomis, kaip išsirinkti aprangą žūklei iš valties, velkiaujant jūroje ar žvejojant nuo ledo.