Žvejai paukščiai, vienas didžiausių Lietuvos graužikų bei ekosistemai trukdantis atėjūnas
Viena iš mažiausiai pažįstamų upių paslapčių – joje sutinkama gyvūnija. Nors dažnas gerai įsižiūrėjęs Neries ar Vilnios upėse yra matęs lašišų nerštą ar savo užtvanką plaukiantį tvarkyti bebrą, tačiau vertėtų nepamiršti, kad šiose upėse gausu ir kitų gyvūnų.
„Neris yra tapusi namais ne tik visiems pažįstamiems bebrams, bet ir ūdroms ar kiek mažiau žinomoms ondatroms. Pastarosios yra stambūs žiurkėnų šeimos graužikai, užaugančios iki 40 cm. ilgio ir maždaug 1,2 kg svorio. Jos gyvena urvuose ir stato žemas kūgio formos tvoreles, šalia vandens telkinių.
Šalia šių gyvūnų prie Neries gyvena ir daug įvairiausių paukščių. Čia lizdus suka puikus žvejys vandeninis strazdas, ryškiu metalo blizgesiu žvilgantis meškeriotojas tulžys, o vaikštinėjant šalia upės galima išgirsti ir ryškiaspalvį kukutį“, – pasakoja įmonės konsultantas upių iniciatyvoms Kęstutis Skrupskelis.
Tiesa, šalia šių vietinių upės gyventojų yra ir atėjūnų, kurie užima vietinių rūšių teritoriją ir visaip joms kenkia. Viena dažniausiai sutinkamų tokių rūšių yra grundalas. Nors jis itin mėgstamas žvejų, tačiau vietinei ekosistemai šis atėjūnas iš rytų daro nemenką žalą.
„Jis mėgsta žvirgždėtą, smėlėtą ar lengvai dumblėtą dugną, kuriame neršia ir vietinės žuvys. Problema ta, kad jis yra pagarsėjęs kaip itin didelis ikrų mėgėjas, kuris suryja ne tik smulkesnes žuvis, bet ir pasistengia, kad didesnių žuvų į vandenis išplauktų mažiau. Tokiu būdu jis prisideda ne tik prie esamos ekosistemos niokojimo, bet ir toliau sėkmingai dauginasi“, – pažymi specialistas.
Didingi rūmai Vingio parke, vagą pakeitusi upė bei tiltai
Šalia pratekančios Neries esančiame Vingio parke tarp stovėjusių gausybės pastatų kadaise buvo ir didžiuliai rūmai. Ir nors šiais laikais galima išvysti tik jų išlikusius pamatų likučius, visgi bent mintyse įmanoma juos atkurti. Tam gali padėti ir apsilankymas Vingio parko botanikos sode, kuriame yra išlikę šių rūmų tvoros fragmentai. Jų istorija, kaip ir šalia tekanti upė, slepia daugybę vingių.
Nors pradžioje Vingio parko teritorijoje buvo Radvilų rūmai, vėliau jų valdymą perėmė jėzuitų vienuoliai. Jie parke pastatė mūrinius rūmus su pusiau uždaru kiemu, koplyčia ir spalvingu sodu, kuriame veikė ir fontanai. Šis išdidus pastatas gyvavo iki pat XIX a., tačiau iki šių dienų išliko tik jo fragmentai.
Ne mažiau įdomi ir pro Vilniaus senamiestį pratekančios Vilnios istorija. Ar žinojote, kad dabar matoma šios upės vaga yra pakeista? Kadaise upė tekėjo juosdama Katedros aikštę bei turėjo salą apimančią dabartinius teniso kortus bei šiaurinę Bernardinų sodo dalį.
Istorikai daro prielaidą, kad vaga galėjo būti pakeista dėl vienos iš trijų priežasčių: gynybiniais sumetimais, siekiant išvengti potvynių daromos žalos ar norint įdarbinti upę žmogaus poreikiams kaip kad statant šalia jos malūnus.
Tiesa, ne visi istorikai sutinka su šia teorija. Kai kurie teigia, kad sala atsirado iškasus kanalą, kuriuo vanduo tekėdavo link Karališkojo malūno, stovėjusio ties dabartinio Šiltadaržio ir Barboros Radvilaitės gatvių sandūra. Bet kuriuo atveju, šiais laikais buvusios upės prie Katedros įrodymų beveik neišlikę.
Beje, ilgą laiką Neries krantus Vilniuje jungė tik vienas tiltas – ten, kur dabar stovi Žaliasis tiltas, jau nuo 1386 m. yra statomi nauji arba restauruojami seni tiltai. Žaliojo pavadinimą jis gavo 1766 m., kai buvo nudažytas žaliai. Aktyviau tiltai, jungiantys Vilniaus krantus, pradėti statyti tik XX a. pradžioje.
Šias ir kitas miesto upių paslaptis galėsite išvysti keliaudami įmonės parengtais upių maršrutais, kurie yra vieši ir nemokamai prieinami specialiame polapyje ČIA.
