Pasak Lietuvos energetikos instituto (LEI) Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Akstino, Lietuvoje galima išskirti tris esminius trikdžius, kurie iškreipė hidrologinius parametrus upėse: melioraciją, kanalus ir užtvankas bei hidroelektrines.
Tiesioje upėje mažai įvairovės
Net 82,6 proc. – tiek buvo numelioruota Lietuvos upių tinklo. Pasak mokslininko, okupacijos metais vykusi žemių sausinimo manija padarė milžinišką žalą natūralioms hidrologinėms sąlygoms. Dabar XX a. padarytą žalą kai kur mėginama atitaisyti – dalis numelioruotų upių yra renatūralizuojamos, kreivinamos, kad būtų atstatyta bent šiokia tokia pusiausvyra gamtoje.
„Apie 90 proc. Lietuvos tinklo yra trumpesni nei 3 km upeliai, tad didžiausia įtaka buvo padaryta būtent tiems mažiesiems upeliukams, kurie turi unikalias sąlygas ir buveines įvairiems organizmams“, – teigia dr. V. Akstinas.
Lietuvos žemės – gana drėgnos ir pelkingos, tad siekiant vystyti žemės ūkį buvo investuotos milžiniškos lėšos į dirbamų žemių sukūrimą. Masiškai tiesintos upių vagos, kasti papildomi kanalai, sukonstruotos drenažo sistemos.
Nors melioracija padėjo sukurti derlingų plotų, tačiau procesai dažniausiai vyko neapgalvotai. Pridaryta aibė gamtinių problemų: padidėjo vandens telkinių tarša, sunyko kraštovaizdžiai, sutriko vandens balansas, sunaikintos pelkių ekosistemos, sumažėjo biologinė įvairovė.
„Ištiesintoje vagoje srovė tampa labai tolygi, tad gal viena-kita organizmų grupė sau tinkamas buveines ir randa, bet norint didesnės biologinės įvairovės, reikia vingiuotesnės upės. Tik tokioje atsiranda natūralios seklumos, sietuvos, pagilėjimai, eroduoti krantai, medžiai virtuoliai ir t.t. Kitaip tariant, tokios sąlygos buveinėms, kurios tinka įvairiems organizmams gyventi“, – aiškina mokslininkas.
Laimei, ne visi užmojai buvo įgyvendinti
Dr. V. Akstinas pasakoja, kad Lietuvoje buvo ir daug grandiozinių projektų dėl kanalų kasimo, bet galiausiai jų buvo mažai įgyvendinta. Jų ir nebebus, nes Vandens pagrindų direktyvoje nurodyta: viena upė negali būti maitinama kitos sąskaita.
Pavyzdžiui, Anykščių rajone esantis Šventosios-Nevėžio kanalas 1961-1963 m. buvo tiesiamas pramonės poreikių patenkinimui. Ne itin vandeningą, tačiau Panevėžio pramonės įmonėms gyvybiškai reikalingą Nevėžio upę buvo sumanyta papildyti Šventosios vandeniu. Kanalui reikėjo papildomų hidrotechninių statinių – siurblių, kurie vandenį pakeltų į 20 m aukštį.
Didelio masto projektas nepasiteisino, nes buvo neefektyvus: siurblinė išaugino elektros kain suprastėjo vandens kokybė pačioje Šventojoje, o nemaža dalis perkeliamo vandens taip ir nepasiekdavo Nevėžio, mat buvo prarandama kanale ir tvenkiniuose.
Apie kanalo darbą byloja ir hidrologinių duomenų eilutės. Mokslininkus visų pirma nustebino tai, kad, nors Nevėžis teka Vidurio Lietuvoje, ji turėjo Pietryčių Lietuvos hidrologinio rajono pobūdį. Tačiau staiga nuo 2000-ųjų Nevėžis vėl įgavo Vidurio Lietuvos hidrologinio rajono pobūdį. Sukdami galvą dėl tokių pokyčių priežasties, mokslininkai atrado „kaltininką“ – Šventosios-Nevėžio kanalą, kuris būtent tais metais ir nustojo funkcionuoti.
„Tai tik parodo, kad į viską gamtoje reikia žiūrėti kompleksiškai. Atrodo, norim kažką gero padaryti, bet po to kiek įvairių problemų sukuria žmogaus sprendimas“, – sako mokslininkas.
Užtvankos stabdo žuvų migracijos kelius ir sukuria stresą
Melioracija ir kanalai nuėjo užmarštin, tačiau trečiasis trikdis Lietuvos upėms – užtvankos ir hidroelektrinės. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 1,5 tūkst. užtvankų, kurios ardo upių vientisumą, užkerta migracinius kelius žuvims ir keičia natūralų upių hidrologinį režimą.
Užtvenkus upę kardinalūs pokyčiai atsiranda abipus betoninio bloko. Virš užtvankos kadaise tekėjusi upė virsta stovinčiu vandeniu – tvenkiniu, kuriame pasikeičia buveinių sąlygos. Tuo tarpu žemiau esantis upės ruožas dažnai ima kentėti nuo pulsacinio vandens lygio svyravimo.
„Dar geriau tai žinoma kaip hidropikingas. Vanduo kaupiamas tvenkinyje, praleidžiant tik minimalų vandens kiekį – vadinamąjį gamtosauginį debitą. Dėl to vandens lygis žemiau užtvankos nusenka, labai sumažėja žuvų buveinių, o kai kurioms rūšims tampa net neįmanoma tokioje upėje gyventi. Sukaupus turbinų įsukimui reikalingą vandens kiekį tvenkinyje, jis paleidžiamas, vandens lygis žemiau hidroelektrinės staiga pakyla, o žuvys dėl vėl staiga pasikeitusių sąlygų patiria stresą“, – aiškina V. Akstinas.
Siekiant, kad šie žmogaus įrengti svetimkūniai upėms darytų kuo mažiau žalos, mokslininkai siūlo kompleksiškas priemones, tokias kaip žuvų pralaidos, aplinkai draugiškos turbinos, nešmenų gaudyklės, specialių slenksčių įrengimas, mechaniškas nuosėdų šalinimas ir pan.
LEI Hidrologijos laboratorijos mokslininkai remdamiesi savo tyrimais regi būtinybę įvesti ir papildomą sąvoką – ekologinio debito. Gamtosauginis debitas reikalauja užtikrinti tik minimalias gyvavimo sąlygas, o to nepakanka. Ekologinis debitas įvestų pareigą rūpintis „tinkamomis“ ar „geromis“ sąlygomis, pasakojo mokslininkas.
Potvyniai – retesni, bet ekstremalesni
Nukentėjusios nuo žmogaus eksperimentų jose, upės dabar junta ir neigiamą klimato kaitos įtaką. Visų pirma – potvynių mažėjimą, ankstėjimą arba išvis jų nebuvimą dėl besniegių žiemų.
„Potvynių nebuvimas turi pasekmių: kaupiasi nešmenys, įvairios kliūtys upėje, tokios kaip medžių šakos, medžių virtuoliai, atliekos. Potvyniai turi valantį poveikį. Jų nebuvimas pakenkia visai upės sistemai“, – pabrėžia hidrologas.
Dar daugiau – sumažėję ir suretėję potvyniai didina vasaros sausrų tikimybę, mat upės baseinas lieka nepamaitintas vandeniu, o dirvožemis – neįmirkęs. Sausus metus didele dalimi lemia besniegės žiemos, kurios klimatui besikeičiant pasitaiko vis dažniau.
„2018-2020 m. po besniegių žiemų Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos hidrologai dar balandžio mėnesiais nustatydavo pirmuosius sausros požymius ir įspėdavo apie gresiančią sudėtingą vasarą. Jų prognozės išsipildydavo. Kažkada hidrologams tikriausiai būtų buvę neįmanoma suvokti, kad balandį – potvynių mėnesį – jau galima kalbėti apie hidrologinę sausrą“, – iškalbingą faktą pateikia V. Akstinas.
Jis visgi įspėja, kad sumažėję potvyniai negali būti pretekstas nuo jų nesisaugoti, nes tyrimais grįsti scenarijai nenuteikia optimistiškai. Nors potvynių mažėja, tačiau jų ekstremalumas didėja.
Nauda abejotina, tačiau žala aplinkai – daroma
„Vienas paskutinių didesnių potvynių buvo 2010 m., kai buvo užlietas Radikių kaimas. Negalime atsipalaiduoti, ir laimei, Aplinkos apsaugos agentūra tam rengiasi – yra sudaryti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai, pagal kuriuos siūlomos priemonės potvyniams suvaldyti ar išvengti pasekmių“, – aiškina mokslininkas.
Pavyzdžiui, įrengiamos perspėjimo sistemos, vandens matavimo stotys, kai kuriose teritorijose neleidžiama statyti pastatų ir pan. Tuo tarpu į užtvankų gynėjų argumentus, kad šios galėtų padėti apsisaugoti nuo potvynių, mokslininkas ragina žvelgti atsargiai ir kiekvieną atvejį analizuoti individualiai.
„Pavyzdžiui, Anykščių užtvanką būtų naudingiau išardyti tam, kad atsivertų keliai lašišų migracijai. Vienas iš šios užtvankos gynėjų argumentų, kad ji saugo nuo potvynių. Bet vanduo užtvankos tvenkinyje pasikeičia vos per 2 val. – tai reiškia, kad geriausiu atveju joje galėtų susikaupti tik 2 valandų potvynio vanduo. O potvyniai tęsiasi ir dieną, ir dvi, ir daugiau. Tad toks ir tėra tas saugojimas – praktiškai niekinis“, – sako mokslininkas.
Skeptiškai jis vertina ir argumentus dėl esą gaunamos didelės naudos iš hidroelektrinių gaminamos energijos lyginant su gamtai padaroma žala.
„Mokslininkai negali vadovautis emocijomis, mes viską grindžiame faktais. O skaičiai patys viską pasako: per paskutinius 5 metus vidutiniškai visos mažosios Lietuvos hidroelektrinės (be Kauno ir Kruonio) pagamino vos 0,55 proc. bendro Lietuvos elektros energijos poreikio, – statistiką pateikia hidrologas. – Tad tik galime kelti klausimą – kokie yra mūsų prioritetai? Žmogus, kaip pasaulio dalelė, turėtų mokėti sugyventi darnoje su gamta.“