Pirmas kartas užkabino
Lietuvos vandens telkiniuose aptinkamos keturios rūšys vėžių: vietinės – plačiažnypliai, siauražnypliai – ir invazinės – žymėtieji bei rainuotieji. Nors vietinių vėžiagyvių gaudymui galioja tam tikros taisyklės, invazinius galima iš upių traukti visus metus neribotais kiekiais, tai net skatina daryti aplinkosaugininkai.
„Vienoje feisbuko žvejų grupėje prieš kelerius metus pamačiau, kad upėje, kurioje nuolat gaudydavau upėtakius ir kiršlius, gaudo invazinius žymėtuosius vėžius. Labai susidomėjau, nes upė skaidri, negili, bet jokio vėžio joje net braidydamas niekuomet nebuvau matęs“, – pradeda Matas savo pasakojimą.
Vyras tęsia, kad jau pirma vėžiavimo išvyka buvo sėkminga:
„Nusipirkau kelis specialiai vėžiams gaudyti skirtus bučiukus ir nuvažiavau. Jau pirmą kartą pagavau kelias dešimtis vėžių. Buvau girdėjęs, kad vėžiai aktyvūs tik naktį, bet žymėtųjų nemažai galima pagauti net vidurdienį, ypač jei apsiniaukę, lašnoja.“
Jis pasakoja, kad tose vietose, kuriose šie vėžiai įsikūrę, jų tiek daug, kad žvejai jau nebeišgaudys.
„Gali šiek tiek apgaudyti vienoje ar kitoje vietoje, bet po kelių savaičių ten apsigyvens kiti. Šiemet pastebiu be galo daug mažų vėžiukų, kas rodo, kad vėžiai labai sėkmingai veisiasi“, – svarsto Matas.
Prie upės traukia azartas ir gamta
Matas sako, kad vėžiauti jam patinka dėl kelių priežasčių:
„Pabūnu gamtoje prie gražiausių upių (visos man žinomos upės, kuriose gyvena žymėtieji vėžiai, yra šaltavandenės, labai švarios ir skaidrios. Tose pačiose upėse gyvena kiršliai ir upėtakiai, neršia lašišos).
Šie vėžiai užauga gana dideli, mano rekordas yra 25 cm ilgio vėžys, o jų mėsa, kurios daug uodegoje ir žnyplėse labai skani ir daugelyje pasaulio šalių labai vertinama. Sakoma, kad skoniu menkai nusileidžia omaro mėsai“, – pasakoja jis.
Vėžių gaudymas, tikina pašnekovas, labai azartiškas užsiėmimas tiek gaudant rankomis, nes reikia greičio, sugebėti vėžį pačiupti už nugaros, kitaip jis įžnybs, tiek bučiukais, kai keli juos iš dugno niekada nežinodamas, kiek vėžių įlindo ir kokio jie dydžio.
„Vietose, kuriose vėžiauju, kitą žmogų sutikti sunku – upės teka miškais, pievomis, toli nuo didesnių miestų. Savo vietų atskleisti nenoriu, bet vieną upę, kuri daugelį gali nustebinti, galiu išduoti – Vilnelė.
Žymėtųjų vėžių joje pilna net pačiame miesto centre, ties Bernardinų sodu, Belmontu. Nemažai Vilnelėje juos ir gaudančių, gal tik kiek toliau nuo paties centro – ties N. Vilnia, Mickūnais“, – nustebina žvejys.
Per valandą – šimtas vėžių
Matas pasakoja, kad vėžius pradeda gaudyti pavasarį, nors iš tiesų būtų galima pradėti tik birželio pradžioje, mat iki vasaros pavyksta pagauti vos vieną kitą. Sezonas, sako jis, baigiasi spalį.
„Kuo vanduo šaltesnis, tuo vėžiai nenoriau lenda iš savo urvų po akmenimis, šakomis, paplautų medžių šaknų, kur slepiasi.
Pastebėjau, kad nemažai vėžiautojų naudoja savadarbes gaudykles, padarytas iš vielos ir tinklo, bet ir parduotuviniai bučiukai nėra brangūs – 6–10 eurų. Man pakanka keturių bučiukų, kad per dvi–tris valandas pagaučiau šimtą vėžių“, – kalba jis.
Vyras yra išbandęs įvairių masalų, bet geriausiai jam tiko vienas – šaldytos strimelės.
„Jų pirkti būna prekybos centruose. Kilogramas kainuoja apie porą eurų. Šiaip naudojamos įvairių rūšių žuvys. Sakoma, kad vėžius labai vilioja česnako kvapas ir kai kurie vėžiautojai traiškytus česnakus meta į bučiukus. Aš to nebandęs“, – kalba pašnekovas.
Pradedantiesiems – dvi taisyklės
Matas turi ir patarimų tiems, kurie vėžiauti norėtų, bet dar niekad nebandė.
„Norintiems pradėti gaudyti vėžius patarčiau visų pirma išmokti skirti jų rūšis. Jei invazinius – žymėtuosius ir rainuotuosius – galima gaudyti ištisus metus bet kokiais kiekiais, tai vietinėms rūšims – plačiažnypliams ir siauražnypliams – galioja griežtos taisyklės.
Siauražnyplių pagauti galima tik 50 vienetų ir tik nuo liepos 15 d. iki spalio 15 d., o plačiažnyplius vėžius gaudyti Lietuvoje apskritai draudžiama, – sako jis ir priduria. – Žymėtuosius vėžius atskirti nesunku – ties žnyplių sujungimu jie turi ryškiai baltą arba gelsvą dėmę.“
Vyras tikina, kad į vėžiavimo vietas anksčiau važiuodavo tikėdamasis pasigauti penkias dešimtis vėžiagyvių, paskui jau ir šimtas neatrodydavo daug, nes gerose vietose tiek pagauti įmanoma ir per valandą. Na, o dabar vyras taiko kitą strategiją – stengiasi gaudyti ne kuo daugiau, o ieško didesnių.
„Jie ir mėsos turi daugiau, ir ant stalo gražiau atrodo“, – tikina jis.
Dar vienas patarimas – nelaikyti vėžių vandenyje: „Negalima pagautų vėžių laikyti vandenyje, nes jame greitai pradeda trūkti deguonies, pakyla temperatūra ir vėžiai ima kristi. Vėžius geriausia laikyti kibire be vandens, apdėjus dilgėlėmis arba kitais augalais. Taip net ir karštą vasaros dieną jiems nieko nenutiks ir kelias valandas.“
Anot jo, vėžius virti reikia dar gyvus – dėti į gausiai pasūdyta vandenį su krapais ir prieskoniais.
„Aš dažniausiai verdu, kartą esu kepęs ant grilio. Vienas skaniausių patiekimo būdų – paprasčiausi virti vėžiai su česnakine duona. Labai skanios ir įvairiausios salotos su vėžių uodegėlėmis, sriubos ir pan.“, – priduria pašnekovas.
Gaudymo taisyklės
Aplinkos apsaugos departamentas informuoja, kokius vėžius, kada ir kaip galima gaudyti:
plačiažnyplis vėžys (lot. Astacus astacus) – draudžiama gaudyti, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą;
siauražnyplis vėžys (lot. Astacus leptodactylus) – leidžiama gaudyti liepos 16 d. – spalio 14 d. Vienos žvejybos metu galima sugauti ne daugiau 50 vnt. Sugautų vėžių minimalus dydis – 10 cm (nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo). Vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius siauražnypliams vėžiams gaudyti;
rainuotasis vėžys (lot. Orconectes limosus) – invazinis vėžys. Leidžiama gaudyti visus metus, nei dydis, nei vienetai neribojami.
Rainuotųjų vėžių gaudymui bučiukų ir samtelių kiekis neribojamas, šiuos vėžius taip pat leidžiama gaudyti rankomis ir graibštais, tačiau tokios žvejybos metu visi sugauti plačiažnypliai, siauražnypliai vėžiai ar žuvys turi būti nedelsiant paleisti į tą patį vandens telkinį;
žymėtasis vėžys (lot. Pacifastacus leniusculus) – invazinis vėžys. Leidžiama gaudyti visus metus, nei dydis, nei vienetai neribojami.
Žymėtųjų vėžių gaudymui bučiukų ir samtelių kiekis neribojamas, šiuos vėžius taip pat leidžiama gaudyti rankomis ir graibštais, tačiau tokios žvejybos metu visi sugauti plačiažnypliai, siauražnypliai vėžiai ar žuvys turi būti nedelsiant paleisti į tą patį vandens telkinį.
Gaudant bet kuriuos vėžius, reikia turėti mėgėjų žvejybos leidimą.
Už neteisėtą vėžių žvejybą taikomas įspėjimas arba bauda, už kiekvieną neteisėtai sužvejotą vėžį skaičiuojama žala gamtai.