Kablys.lt aiškinasi, kokioms ritėms ar jų patobulinimams teko trauktis į žūklės įrankių užribį ir užleisti vietą savo konkurentėms.
1. Uždaro tipo neinercinės ritės
Turėjusios pakeisti atviro tipo neinercines rites, uždaro tipo neinercinės ritės jau senokai liko žvejybinių įrankių evoliucijos istorijos paraštėse. Vieni iš pirmųjų šio tipo rites apie 1956 m. pradėjo gaminti švedų kompanija „ABU“.
Uždaro tipo neinercinės ritės buvo kuriamos kaip naujo tipo ritės, kuriose valas neturėjo niekur kliūti ar pintis, o užmetimas su tokio tipo ritele turėjo būti labai paprastas. Nors uždaro tipo neinercinės ritės buvo skirtos žvejoti spiningu, tačiau savu laiku, ypač Jungtinėje Karalystėje, uždaro tipo neinercinės ritės sulaukė didelio pasisekimo tarp žvejų sportininkų, gaudančių palaidynės tipo meškerėmis.
Vėliau, sparčiai patobulėjus atviro tipo neinercinėms ritėms, „uždarosios“ buvo pamirštos. Dėl didelės valo trinties, valo vijų įstrigimo būgnelyje bei ne itin kokybiškų stabdžių, jos nepateisino daugelio žvejų lūkesčių. Šiais laikais tik JAV uždaro tipo neinercinės ritės dar yra naudojamos pradedančiųjų žvejų. Tiesa, ir Europoje kai kurie uždaro tipo neinercinių ričių modeliai sėkmingai naudojami ir iki šių dienų – žvejojant palaidynėmis upėse.
2. Ritė be stabdžių
Šį ritės modelį praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje pristatė anglų kompanija „Browning“. Kompanijos sukurtas modelis, pavadinimu „Ultimatch“, buvo labiau orientuotas į sportinę žūklę ir komplektuojamas su gausiu papildomų būgnelių skaičiumi. Bet kokio stabdymo mechanizmo atsisakymas gerokai sumažino gamybos kaštus bei supaprastino ritės konstrukciją.
Tokio tipo ritėje varginti žuvį galėjai tik išjungęs atbulinės eigos blokavimo mechanizmą, tai yra, sukdamas ritės rankenėlę atgal. Nors gaudant nedideles žuvis tai galėjo būti pateisinama, tačiau susidoroti su stambesniu laimikiu būdavo gerokai sunkiau. Todėl, prasidėjus karpių gaudymo erai, net ir sportinėje žūklėje šio tipo ritės panaudojimo galimybės buvo labai ribotos.
3. Papildoma stabdžio svirtis
Rites su papildomo stabdžio svirtimis praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje gamino daugelis gamintojų. Viena iš ryškesnių šios inovacijos atstovių tapo Prancūzijos kompanija „Mitchell“. Bandžiusi diegti tokį įrenginį savo ritėse ir reklamuoti jį kaip patį patogiausią būdą reguliuoti ritės stabdžio jėgą, vėliau tokio išradimo daugelyje savo modelių kompanija atsisakė.
Nors iki šiol yra gaminamos ritės su papildomomis stabdžio svirtimis, didesnės dalies meškeriotojų toks inžinerinis sprendimas nesužavėjo. Veikiausiai, papildomas elementas gerokai komplikavo ritės konstrukciją, o praktikoje nebuvo ypač naudingas.
4. Dvigubas būgnelis
Visai neseniai ritę su dvigubu būgneliu pristatė italų kompanija „Lineaeffe“. Modelis vadinosi „Sarika“. Kompanija dvigubo būgnelio pranašumus grindė principu „viskas viename“. Tačiau šio tipo būgnelis nebuvo ypač funkcionalus. Ritė tapo labai gremėzdiška, skirtingo storio valus klojo ne itin „gražiai“. Galių gale, pakeisti vieną ritės būgnelį kitu juk trunka neilgai?
5. Ritės stabdys būgnelio briaunoje
Turbūt daugiausia inovacijų buvo bandoma diegti ričių stabdžiuose. Tiek jau mūsų aptartos neinercinės ritės be stabdžių, tiek ritės su įvairiomis papildomomis svirtimis ir t.t. Todėl ne išimtis ir dar vienas mėginimas tobulinti ričių stabdžius. Kai konstruktorių netenkino nei elementarūs, bet nepatogiai reguliuojami, priekiniai, nei kiek sudėtingesni, bet labai praktiški, galiniai stabdžiai, tuomet buvo ieškoma naujovių, bandoma juos kergti „tarpusavyje“.
Kažką panašaus apie 2000-uosius metus pristatė švedų kompanija „Abu Garcia“ savo legendinėje ritėje „Suveran“. Ritės stabdys turėjo būti valdomas smiliaus pagalba, sukinėjant būgnelio briaunoje esantį žiedą – taip tarsi sujungiant priekinio ir galinio stabdžio privalumus. Deja, dėl sudėtingos konstrukcijos ir ne itin patogaus reguliavimo, šis konstrukcinis sprendimas neišplito nei vėlesniuose „Abu Garcia“ ričių modeliuose, nei kitų firmų produkcijoje.