Lygiai tas pats – vandens žolės. Vasarą seklesnėse vietose upėtakiai mėgsta tarp jų slėptis, tuo tarpu ankstyvą pavasarį kyšantys pernykščių vandenžolių stagarai tikrai nėra mėgiama jų slėptuvė. Ankstyvą pavasarį žvaigždžuvės dažniausiai tūno lėtai tekančiame arba beveik stovinčiame upės ruože, šalia gilesnių duobių ar net pačioje duobėje. Upėtakis gali stovėti tiek prieš pagilėjimą, tiek už jo. Jei žuvis tūno pačioje duobėje, jis dažniausiai ji būna neaktyvi iš išprovokuoti ją atakai yra ganėtinai sunku.
Manau, kad upėtakių buveinės tiesiogiai susiję su maisto gausa. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje pradėjus iš lervų ristis pirmosiomis muselėmis, visada upėtakių koncentracija didžiausia ten, kur gausiau šių muselių lervų. O jų dažniausia gausiau tai ten, kur dugne daugiau dumblo.
Tuo laiku ten būna tiek vadinamų „krokodilų“ – laumžirgio lervų, tiek kitų lervų, iš kurių ritasi muselės, anglakalbėje literatūroje vadinamų march brown ir nemažai kitų. Lervas medžioja ne tik upėtakiai, bet ir daugelis smulkesnių upelių žuvelių, kurios savo ruožtu taip pat tampa upėtakių grobiu. Tuo tarpu ties smėlėtu dugnu upėtakiai tegali tikėtis surasti vieną kitą apsiuvą , taigi, tokia „dieta“ bent jau tuo metu jų nesižavi.
Nors šiaip pavasarį jie maitinasi daugiausia žuvelėmis. Mažuose upeliuose tai dažniausiai būna rainės arba dyglės, kiek didesniuose – kūjagalviai. Patvenktuose upėse upėtakiai mėgsta pasmaguriauti kuojų ir kitų karpinių žuvų ikrais ir mailiumi, todėl dažnai sukinėjasi jų nerštavietėse. Pamenu, senais laikas, kai dar veikė žuvininkystės ūkis, pastatytas ant Grūdos aukštupio, tikrai gražių upėtakių pavykdavo pagauti ant masalų, imituojančių nedidelį pūgžliuką. Mat pradėjus nuleidinėti vandenį, daug jų nunešdavo upės srovė aukštyn ir upėtakiai ilgainiui priprato prie tokio lengvo grobio.
Norėdamas gerai gaudyti upėtakius, turi būti labai pastabus ir gerai įsijausti į jo kailį – suvokti, kur šiuo metu geriausia ieškoti maisto. Kartą vienoje upėje gerą pusę dienos nepavyko aptikti upėtakių. Partikrinau geriausias duobes, kitus „garantuotus‘ ruožus“, kur visada sulaukdavau kibimų, bet nė brakšt. Jau ruošiausi pervažiuoti į kitą upelį, kai netoli esančiame, į upelį patenkančiame melioraciniame griovyje pamačiau kažką neįprasto. Lyg didesnis ratilas suvilnijo, o gal tik pasirodė.
Nusprendžiau patikrinti ir nenusivyliau – vos tik vobleris tėkštelėjo į vandenį, kilograminė žvaigždžuvė jį pačiupo. Vos už keliokų metrų pagavau dar vieną. Kurį laiką pastebėjęs supratau – upelių karaliai tądien tame nė metro nesiekiančiame ir vos keliasdešimt centimetrų gylyje turinčiame griovyje medžiojo varles, kurių tam tikru laiku tokiose vietose būna kur kas gausiau, nei visame upelyje.
Spiningas ar muselinė? Šiuo metu ,ko gero, efektyviau spiningas. Vien todėl, kad voblerį ar sukriukę upėtakiui gali „patiekti“ daug patogiau, nei mudlerį ar kitą muselę su skęstančiu valu. Be to, su museline tikrai ne visur gali patogiai prieiti, nes patogiam užmetimui reikia daug daugiau erdvės.
Straipsniuose apie upėtakių gaudymą dažnai ginčijamasi, kaip geriau upėtakius gaudyti – eiti prieš srovę ir traukti masalą pasroviui ar atvirkščiai. Manau, kad pats klausimas iš principo yra klaidingas – reikia gaudyti iš tos pusės, iš kurios patogiausiai gali žuviai pateikti masalą. O tam reikia tiesiog įsivaizduoti, kuriose vietose šiuo metu upėtakiai gali laikytis.
Ne paslaptis, kad žvaigždžuvės, kaip ir kitos srovėje gyvenančios žuvys visada būna pasisukusios galva į srovę. Geriausia pravesti masalą jam iš uodegos pusės, todėl geriausia gaudyti iš tos pačios kranto pusės, prie kurio yra arčiau ir upėtakis. Žuvis tada žvejį mato prasčiausiai ir drąsiau čiumpa masalą. Aišku, ne visada tai išeina padaryti dėl objektyvių priežasčių – tai koks įvirtęs medis neleidžia, tai tiesiog neišbaidęs žuvų, negali ten prieiti. Tada jau bandai masalą traukti ir iš kitų pusių.
Atėjęs į naują vietą visada stengiuosi pirmiausia apgaudyti vietas ties kitu krantu, ir tik tada bandau laimę ties savuoju. Mat, upėtakis, tūnantis ties anuo krantu mato žvejį daug geriau ir tik pirmu ir tolimu metimu gali jį sugauti. Tuo tarpu prie to pačio kranto esantis upėtakis baidosi daug mažiau.
Pavasarį, kai vanduo jau būna susidrumstęs ir pakilęs, upėtakiai, ypač apsiniaukusiu oru dažnai palieka savo įprastas slėptuves ir išplaukia į atviras vietas. Man šiuo metu yra sunkiausia juos pagauti, nes įprastinė logika, kur paprastai stovi upėtakis ir kaip jį pagauti, tuomet nustoja galiojusi.
Žvaigdžuvė tada gali būti beveik bet kur, ir tenka „drožti“ upelėje masalais skersai išilgai, užuot apgaudžius tik labiausiai tikėtinas vietas. Kai upelis neša žemes ir šiukšles, upėtakiai, net ir didieji, dažnai išplaukia į vos 15–30 cm smėlėtas seklumas, o tu iš įpratimo ieškai jų duobėse ir baigi prarasti viltį.