Todėl atėjus metui spręsti, koks bus tolimesnis užtvankos likimas, buvo inicijuota diskusija dėl šio statinio ateities. Į ne itin didelę bibliotekos salę susirinko tikrai nemažai vietinių gyventojų bei keletas svečių iš Vilniaus.
Renginį vedė ir pirmąjį pristatymą rodė žymus televizijos veidas Žilvinas Žitkus. Jis palygino Lietuvos upes su viena darnia neatsiejama šeima, kurią laikui bėgant žmogus sugebėjo išskirti, pastatydamas begalę užtvankų ir užkirsdamas kelią upėms laisvai tekėti bei matytis su savo „giminaičiais“. Tai buvo išties jautrus žmogaus ir upės gyvenimo palyginimas, turėjęs paliesti ne vieno klausytojo ir žiūrovo širdis.
Antroji renginyje kalbėjo Karolina Žemyna Gurjazkaitė, gamtosaugos aktyvistė, daugelį gamtosauginių organizacijų vienijančios skėtinės organizacijos atstovė. Ji rodė detalius užsienio šalių pavyzdžius apie jau nugriautas užtvankas, atvertus kelius žuvims bei atkurtą natūralų gamtovaizdį.
Trečiasis kalbėjo ichtiologas Tomas Virbickas. Mokslininkas pateikė tikslius skaičiavimus, kiek daugiau žuvų rūšių, tarp kurių yra ir tokios „kilmingos“, kaip lašišos ar šlakiai, pasiektų šventosios aukštupį, atvėrus Anykščių užtvankos šliuzus. Be to, jis tikrai liūdnai nušvietė vis labiau dumblėjančio patvankos tvenkinio likimą.
Pristatymus užbaigė „Lašišos dienoraščio“ atstovo pranešimas apie tai, kaip galėtų pagerėti vietinės bendruomenės gyvenimas, atvėrus Anykščių užtvanką žuvims ir miestelyje išvysčius meškeriojimo turizmą.
Prasidėjus diskusijai, paaiškėjo, kad žmonėms, vis dėlto, yra itin brangi 1987 m. pastatyta užtvanka. Jų neįtikino Žilvino kalba apie upes ir žmones, Tomo – apie gausėsiančias žuvis, Karolinos – apie puikius užsienio pavyzdžius, „Lašišos dienoraščio“ – apie geresnę ir gražesnę Anykščių ateitį … Neįtikino ir tai, kad už senos užtvankos priežiūrą anykštėnai moka mažiausiai 7000 eurų per metus, neįskaitant „avarinių“ atvejų ir papildomos įrangos pirkimo.
Kažkam atrodė, kad žuvies ir taip upėje yra daug, kitiems reikėjo tikslaus poveikio aplinkai įvertinimo po šliuzų atidarymo (nors niekas neminėjo, koks yra padarytas Šventosios upei poveikis, pastačius užtvanką). Dar kažkam atrodė, kad atvėrus upę ji išdžius… Buvo tikrai daug neargumentuotos kritikos ir daug nostalgijos „kažkam“. Gaila, kad kita vietinių gyventojų pusė, palaikanti upės atvėrimą, buvo tylesnė. Be to, nereikia pamiršti, kad Šventoji – tai ne Anykščių miestelio nuosavybė, bet visos Lietuvos turtas. Jos likimas turi rūpėti visiems mums.
Reikia pabrėžti ir tai, kad Šventosios upės patvanka ties Anykščiais yra nedidelė ir, reikalui esant, reikėtų nuleisti tik šliuzus, paliekant tiltelį ir visą statinį savo vietose. Taigi, investicijos būtų minimalios.
Belieka tikėtis, kad ateityje kitos pusės balsas bus garsesnis. Vienas vietinis garbaus amžiaus žmogus, besibaigiant diskusijai, tyliai pasakė: „Aš puikiai atsimenu, kokia graži upė buvo prieš pastatant užtvanką“. Ir kada nors per Anykščius vingiuos nekliudoma, garsaus mūsų literatūros klasiko Antano Baranausko dar regėta, Šventoji…