Šlakių buveinės žiemą ir pavasarį?
Kalbėdamas apie grįžtančių žuvų gaudymą specialiai akcentuoju būtent šlakius, nes tokiu laiku sugauti grįžtančią lašišą – labai nedidelė tikimybė (dabar su tuo turbūt nesutiktų ir pats autorius red. past.). Na, negali sakyti – kartais pasitaiko – kad ir man prieš kelis metus, berods kovo 20 d. pavyko „pasikinkyti“ ir nugalėti 24 kg svorio taškuotąją karalienę, tačiau tai labai retos išimtys, kad būtų galima kalbėti apie tikslingą lašišų žūklę pavasarį.
Tik išneršusios lašišos paprastai iškart skuba sugrįžti į jūrą ir praktiškai nesimaitina, tad jas ir pagauti galima tik atsitiktinai. Tuo tarpu šlakiai ne tik užsibūna upėje ilgiau, dažnai iki pavasario, tačiau ir sušilus vandeniui grįždami į jūrą pradeda maitintis. Ne kartą jų skrandžiuose teko rasti žuvelių, sliekų ir net varlių. Žinau ne vieną spiningautoją, kurie sugavo šlakių žvejodami paviršiniais, varlę imituojančiais vobleriais.
Jau minėjau, kad šlakių ir lašišų ritimuisi žemyn po neršto pirmiausia daro įtaką vanduo. Paprastai žuvys palieka nerštavietes – nedidelius upelius ir upes – tada, kai buvęs aukštas vanduo po truputį pradeda slūgti. Kadangi žuvys netekusios daug jėgų, jos juda negreit, su 2–3 dienų „pailsėjimais“ geresnėse vietose. Geresnės vietos – tai ramumos ir pagilėjimai, esantys kiek aukščiau virš upės slenksčio ar kokio intako, taip pat upės duburiai, besiribojantys su seklumomis. Rėvose jų tokiu laiku tikrai nerasime, nebent ten būtų kokia didesnė užuolanka nuo srovės – keli didesni paskendę akmenys ar kita kliūtis, sustabdanti tokioje vietoje srovę. Pagrindinės žieminės šių žuvų stovėjimo vietos visgi yra tiesi ir gili upės vaga, kur srovė sulėtėja.
Vasario–kovo mėnesiais nemaža dalis šlakių dar būna nepalikę netoli nerštaviečių esančių nedidelių upelių, todėl būtent ten juos lengviau surasti, nei didesnėje upėje. Didesnėse upėse, kai aukštas vanduo, reikia labai gerai skaityti upę, kad galėtum juos aptikti. Šlakiai čia glaudžiasi nuo srovės, susiradę kokią priedangą – povandeninius akmenis, vandens žolių kupstus ar didesnius, prieš duobę esančius smėlio kauburius. O ir suradus tokią vietą, daug sunkiau ją apgaudyti, nes žuvis nėra aktyvi ir, norint pagauti, reikia masalą paduoti šlakiui netoli nosies.
Tuo tarpu mažesniame upelyje viskas aiškiau – lengviau „apgaudyti“ perspektyvesnius ruožus ir išprovokuoti žuvį atakai. Kita vertus, šlakių beveik niekada neaptiksime didelėse duobėse su grįžtamąja srove ir sūkuriais – jie būna tik upės vagoje ar netoli jos, kur srovė gal ir ne itin greita, bet stabili. Vienodame upės ruože paprastai stovi ne vienas šlakis, tuo tarpu kažkokioje konkrečioje vietoje – nedidelėje duobelėje, už įvirtusio medžio ar pan. – gali slėptis tik pavienės žuvys. Todėl geriau „apgaudyti“ ilgus ir gilius upės ruožus, nei orientuotis į pavienius dugno kliuvinius.
Tad klasikinė upėtakinė taktika šlakių atveju nelabai pasiteisina. Šioms žuvims reikia pakankamos erdvės. Apskritai, jeigu lygintume upėtakių ir šlakių buveines, tai jos tikrai smarkiai skiriasi. Upėtakis upėje visada ieškos slėptuvės – akmens, įvirtusio medžio ar šakos, pagilėjimo ties aukšto kranto skardžiu ar dar kažko panašaus. Tuo tarpu šlakis – ateivė žuvis, neturinti tokių stiprių savisaugos instinktų, todėl dažniausia tūnanti gana atviroje vietoje. Įdomu, kad tie patys šlakiai, dėl kokių nors priežasčių pasilikę ir nesugrįžę į jūrą, ilgainiui perima „upėtakinius“ įpročius ir pasirenka upėtakines buveines.
Gaudant pavasarį ar žiemą grįžtančius šlakius nereikia pamiršti, kad pavasarį jie ne itin aktyvūs, todėl retai kada čiumpa masalą iš pirmo metimo. Juos reikia įerzinti, duobėje esantys šlakiai dažnai tik „stukteli“ per masalą, bet jo negriebia. Tad reikia keisti, parinkti tiek teisingus masalus, tiek jų vedimo būdą. Bet apie tai dar pakalbėsime.
Reikia paminėti, kad ne taip jau retai šlakiai, pakilę labai aukštai ir įveikę tvenkinių užtvankas, pasilieka beveik stovinčiuose upių ruožuose. Yra tokių vietų Vilnelėje, Kražantėje, Prie Kavarsko ir kitur. Pasitaiko kuriozų, kad ten šlakių pagauna net liepos mėnesį.
Kalbant apie geriausias šlakių žūklės vietas pavasarį, visada itin kruopščiai reikia patikrinti upių ruožus, esančius netoli nedidelių upelių įtekėjimų. Ten išneršę šlakiai dažnai išplaukia į didesnė upę ir net pradeda maitintis, tačiau kurį laiką toli iš ten neplaukia.
Tiek lašiša, tiek šlakis yra žuvys, kurios nevengia save parodyti, jeigu tik esi atidus ir moki stebėti upę. Jeigu rudenį lašišos ir šlakiai parodo savo buveines ryte, iki dešimtos valandos, ir vakare, prieš pat sutemstant, tai žiemą, dėl itin žemos vandens temperatūros, jie dažniausia duoda apie save žinoti vidury dienos, maždaug tarp 11 ir 14 val. Būtent tokiu laiku dažniausia ašį ir stengiuosi atsidurti su spiningu rankoje prie upės, nes tada ir yra daugiausia šansų suerzinti taškuotąsias upės karalienes.