Apie žvejybą karantino metu arba kaip greičiau išsikasti sau duobę

Dėl kilusios pandemijos įvestą karantiną žvejybos ir poilsio gamtoje atžvilgiu, iš esmės, kol kas galima laikyti sąlyginiu, nes jis telpa tarp dviejų esminių sakinių – „be būtinos priežasties neiti iš namų“ ir draudimo „būriuotis didesnėmis nei penkių asmenų grupėmis“. Tad viskas priklauso, į kurį punktą norėsime pažiūrėsime. Į klausimą „Ar žvejyba – būtina priežastis išeiti iš namų?“, turbūt, dauguma žvejų norėtų atsakyti teigiamai, o visa kita visuomenės dalis – tikrai neigiamai. Čia jau viskas priklauso nuo interesų, o tikriau – nuo mūsų pačių sąžiningumo sau.

Todėl visos mūsų galimybės šiandien bent jau „legaliai“ žvejoti, iš esmės, remiasi trapia prielaida, kad „tas, kas nėra uždrausta, yra leidžiama“. O kadangi nėra uždrausta būti pavieniui ir mažesnėse grupėse ne viešose vietose, laikantis didesnio kaip 2 metrai atstumo – na, tai tuo remiantis ir žvejojame. Valstybė kol kas į tai žiūri pro pirštus ar nebyliai palaiko idėją, kad žmonės turėtų galimybė nors kiek pabūti gamtoje.

Manau, kad tokia situacija mums, žvejams, yra palanki ir niekas neprieštarautų, jeigu ji išliktų viso karantino metu. Bet... elgiamės taip, lyg norėtume, kad karantino taisyklės būtų kuo greičiau sugriežtintos. Apie tai, kas dabar darosi Nemuno Žemupyje, turbūt pasakoti nereikia. Prie upės, kad pigiau būtų, vis dar vykstama po kelis. Dažnai pamatysime greta susėdusių draugų kompaniją, sukančią „dezinfekcinę“ taurelę ratu. Gerose vietose žvejojama petys į petį. Ir tai, deja, ne tik Nemuno žemupio problema. Panašius dalykus teko matyti prieš savaitę Nevėžyje, prie Kauno. Dabar tikriausiai kažkas panašaus yra prie Dubysos. Tikėtina, panašiai atrodo ir kitos populiarios vietos visoje Lietuvoje. Bent jau socialiniuose tinkluose gausu tai patvirtinančių nuotraukų ir vaizdo įrašų.

Akivaizdu, kad nemaža dalis mūsų meškerės brolių nelabai suvokia, kas yra tas karantinas, kam jis skirtas. Ar net dar blogiau – tyčia pažeidinėja taisykles, neva parodydami savo tariamą drąsą ir šaunumą „išdurti valdžią“. Nesinori kartoti tai, apie ką kasdien „trimituoja“ visa Lietuvos žiniasklaida jau kelinta savaitė. Bet pakartosiu, blogiau nebus: karantino taisyklės ir rekomendacijos sukurtas ne valdžiai pamaloninti, o mums patiems apsisaugoti ir apsaugoti savo artimuosius, kitus žmones. Kuris nori iš mūsų pagulėti atskirtam nuo pasaulio ligoninėje, žvejoti jau „amžinuosiuose žvejybos plotuose“ ar, neduokdie, sudalyvauti savo artimųjų laidotuvėse? Virusas nėra juokas, nėra gripas ir nėra mitas – jis yra labai realus. O filosofinio pobūdžio postringavimai apie natūralią atranką ar kad „visi su saule negyvensim“ akimirksniu baigiasi tada, kai nelaimė paliečia betarpiškai.

Būriuodamiesi, ignoruodami taisykles sąmoningai ar nesąmoningai siekiame, kad karantino sąlygos būtų sugriežtintos ir nebeliktų net tos vienos iš nedaugelio galimybių praleisti gamtoje laiką su meškere. Tad laikykimės karantino reikalavimų patys ir sudrauskime to nedarančius. Jei to nepadarysime – tikėtina, po kelių dienų ar savaitės galėsime žvejoti tik virtualiai ar savo akvariume.