– Raimonda, kiek laiko jau dirbi Aplinkos apsaugos sistemoje?
– Esu dar visiška šviežiena. Dabar eina tretieji darbo metai. Mano mokytojas, geras kolega, su kuriuo dirbu, yra pasakęs, jog geram pareigūnui paruošti reikia trijų gerų metų. Tai aš jau ir einu link tų trijų metų.
– Daugelis aplinkosaugininko darbą traktuoja kaip labiau vyrišką. Tikriausiai dėl to, kad jam reikia didesnio fizinio pasirengimo. Reikia brautis pakrantėmis, kalbėtis su ne visai draugiškai nusiteikusias žmonėmis. Kas jus paskatino imtis tokios profesijos?
– Visada mane traukė gamta. Man nėra geresnių namų negu miškas, kažkokie paupiai. Aš gal tą esu suromantizavusi, bet man gera ten būti. Kontrolėje norėjau dirbti jau nuo studijų metų ir gana nesunku buvo apsispręsti. O dėl visų fizinių reikalavimų – aš nors esu ir maža, tačiau turiu savų privalumų – esu greita ir vikri. Tikrai ne kiekvienas kolega mane pavytų.
– Tenka girdėti, kad aplinkosaugininku tapti yra labai sunku: reikia išlaikyti daug egzaminų, specialiai tam ruoštis ir taip toliau. Ar lengvai tapai aplinkosaugininke?
– Na, egzaminų nereikėjo laikyti – mes esame valstybės tarnautojai. Bent jau mano atveju tai buvo tiesiog konkursas, kuriame aš dalyvavau. Nepasakyčiau, kad tapti pareigūnu labai sunku. Eini į konkursą, parodai, kad turi motyvacijos, turi žinių iš viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų. Kitaip tariant, turi žinių bazę, su kuria, kaip ten bebūtų, turėsi ir dirbti. O visos kitos žinios ateina palaipsniui, jau bedirbant. Sakyčiau, yra sudėtingiau išdirbti šioje sistemoje, nei joje įsidarbinti.
– Kas, tavo manymu, yra sunkiausia šiame darbe?
– Sunku net pasakyti. Na, gal [sunkiausia] tada, kai nepavyksta tavo ilgai planuota „operacija“. Pradedi nusivilti, galvoti, ko aš čia šąlu. O jei dar nepavyksta kokius tris kartus iš eilės, tada jau tikrai būna sunku. Bet viskas normalu, pripranti. Praeina laiko, atsitiesi ir dirbi toliau. Kartais, ypač jei pralakstai kokią naktį, būna sunku kitą dieną įsivažiuoti į įprastą ritmą. Būni tokią dieną kiek „priplaukęs“. Gal šitas yra kiek sunkiau. Bet šiaip nėra man kažko sunkaus šiame darbe.
– Turbūt daugelis įpratę matyti aplinkosaugininką vaikiną. Ir, turbūt, turi daug kolegų vaikinų. Kai sekasi vyriškame kolektyve?
– Man gerai sekasi. Gal esu kiek vyriškoka (bent jau pati taip galvoju), bet man nėra sunku vyrų kolektyve. Jie mane šiltai priėmė, patys yra faini žmonės. Labai geri. Kartais juokais patraukia per dantį, bet nematau čia nieko blogo. Aš tikrai gerai jaučiuosi.
– O kaip reaguoja pažeidėjai, kuriuos sutinki darbe?
– Visaip būna. Būna nelabai smagių atvejų, iškart tokio atmetimo sulauki. Ironizavimo – „A, matai, mergina. Tai ar nešalta tau? Ar neįlūši? Nereiks tavęs nuo ledo traukti?“ Bet procentaliai turbūt ne daug kartų sulauki, kad tave čia pirštais badytų ar kažkokių dokumentų nepateiktų vien dėl to, kad esi mergina.
– Brakonieriai ir pažeidėjai, bent jau žiniasklaidoje, yra tapomi kaip blogiukai, pakankamai agresyvūs žmonės. Ar neteko susidurti su tokiais atvejais, kai jie bandė pasipriešinti. Arba sulaukti tokių grasinimų?
– Man asmeniškai nėra tekę panaudoti jėgą. Daugiau tekę susidurti su stabdymais, pabėgimais. Kad ir čia, tame pačiame Vilniaus centre esu vaikiusius vieną vyruką. Nemalonių situacijų tikrai buvo. Tokių, kad jauti, kaip pradeda tankiau plakti širdis. Bet kad kažkas pultų – ne.
– Ar aplinkosaugininkai gauna kažkokias instrukcijas, kaip elgtis tokiu atveju? Ar jaučiatės darbe saugiai?
– Mes niekada nedirbame po vieną. Visada turi šone žmogų, dėl ko tau yra ramiau, nes žinai, kad jeigu ten kažkas bus – sulauksi pagalbos. Ir esi pasiruošusi visada ateiti į pagalbą pati. Šiaip kažkokių instrukcijų neturime. Bent manęs niekas nėra instruktavęs, ką daryti tokioje situacijoje. Bet seniau dirbantys kolegos yra baigę mokymus, kaip ten reikia panaudoti tam tikras priemones.
– Gal galėtum papasakoti, kaip atrodo tavo eilinė darbo diena? Meškeriotojai yra įsitikinę, kad aplinkosaugininkas turi bėgti iš savo darbo vietos, vos tik gavęs iškvietimą. Ir turbūt nelabai įsivaizduoja, kad turite ir kitokių darbų?
– Mano darbo diena dažniausiai prasideda kaip ir visų žmonių: atsikeliu ryte, prigeriu daug kavos ir skubu į ofisą. Ten susitvarkau kažkokius „popierinius“ reiklaus, atsakau į laiškus ir tada važiuojame kažkur toliau. O tokiomis dienomis kaip ši, kai dirbu kitoje pamainoje, tai po jūsų laidos keliausiu į darbą. Reikalui esant, dirbame ir vėliau.
Mes dažnai dirbame pagal gautą informaciją. Tai yra, mums kažkas paskambina, praneša ir tokią neplanuotą išvyką ne visada pavyksta įsprausti į darbo dieną. Kartais turi važiuoti dirbti ir po darbo valandų. Važiuoti dirbti naktį, paryčiais. Tad mano darbo grafikas toks yra belekoks. Nežinau, pavyzdžiui, šiandien, kaip aš baigsiu savo darbo dieną. Ir jeigu net aš dirbu nuo ryto iki 17 val., tai tikrai nežinau, ar vakare galėsiu susitikti su kokia drauge ar kažkuo kitu.
Visą pokalbį galite pamatyti laidos įraše