Jau ne kartą visur rašyta, kad po vandenių mažėjant šviesos srautui spalvos viena po kitos pranyksta. Pirmiausia dingsta raudona, paskutinė – mėlyna. Tam tikrame gylyje visos spalvos pasidaro tiesiog šviesiau ar tamsiau pilkos.
Bet ar kada susimąstėte, koks yra tas gylis, kuriame nebeįmanoma atskirti spalvų. Pasirodo, kad masalui skęstant tai nutinka labai greitai.
Yra paskaičiuota, kad net vandenynuose toli nuo kranto, kur vanduo ypatingai skaidrus jau į 10 metrų gylį patenka vos 25 proc. saulės šviesos. Dabar pagalvokite apie ežerus bei upes, kurie tikrai nebūna tokie skaidrūs, ir suprasite, jog keliaujant gilyn apšvietimas keičiasi drastiškai.
Taigi, tame pačiame skaidriame vandenyno vandenyje raudonos spalvos mūsų akys nebemato 4,5-6 metrų gylyje. Paskui išnyksta oranžinė, geltona, žalia, violetinė spalvos, paskutinė dingsta mėlyna. Taigi net labai skaidriame vandenyje jau 20 metrų gylyje pasaulį sudaro tik pilka, juoda ir galbūt šiek tiek mėlyna spalvos.
Nepaisant tokių fizikos faktų, žvejai atėję į žūklės reikmenų parduotuvę gali valandų valandas rinktis voblerį, neapsispręsdami dėl subtiliausių atspalvių. Negana to, jei penkių žvejų paklausime, kokia spalva yra geriausia, greičiausiai išgirsime penkis skirtingus atsakymus.
Taip, aš ir pats vienų spalvų masalais tikiu labiau nei kitų. Kadangi labiau tikiu, tai dažniau ir gaudau, o jei dažniau gaudau, tai ir pagaunu daugiau. Tai užburtas ratas. Visgi gal renkantis masalą pirmiausia vertėtų galvoti apie jo dydį, formą, darbo pobūdį ir pravedimą. Na, o tomis dienomis, kai niekas nepadeda, vėl prisiminti spalvų teoriją.
