Ir atsitik tu man – Nemunas tada lyg tyčia buvo išėjęs iš krantų ir užtvindęs krūmus. Atviro vandens be bridkelnių, kurių nepasiėmėme, niekaip nepasieksi. Kiek patrypčioję krante jau norėjome traukti namo, bet bičiulis pasiūlė – klausyk, juk šalia Nemuno senvagė. Ten tikrai bus galima prieiti.
Tai buvo tais laikais, kai Nemunas ir kai kurių kitų upių ruožai nuo sovietinių laikų dar buvo padalinti nuomininkams – MŽD rajonų skyriams. Užėjai už ano krūmo – ir jau esi kito rajono ribose. Turėk, ponuli, atskirą leidimą, kurį gali nusipirkti tik to rajono centre darbo laiku. Sklandė ganai, kad gamtos inspekcijai iš draugijos nuo baudų eidavo rimtas „otkatas“, tai ji dažnai prie to krūmo ir laukdavo. Bet kur tas krūmas tiksliai (kur prasideda rajonų ribos) buvo galima tik numanyti.
Tad ir į tą senvagę ėjau su spiningu ne visai ramia širdimi – kažin, ar ji jau ne Šakių rajonui, kuriam neturiu leidimo, priklauso? Bet velniai nematė, galvojau, pažvejosim, susifotografuosime, kas reikia, ir mausim namo.
Ir atsitik tu man, vos tik sustojome, spiningus susidėjome – jau ir atburzgia nedidelis visureigis su aplinkosaugos emblemomis ant durelių. Nors baudos negavau (patikrinę leidimą turėjusį mano bičiulį, pareigūnai iki manęs taip ir nebepriėjo), bet tų gėdos minučių, kurias tada išgyvenau, nepamiršiu visą gyvenimą. Niekada daugiau nekilo noras panašioje situacijoje atsidurti dar kartą.
Taigi, leidimai. Senai pastebėjau, kad tarp mūsų žvejų egzistuoja iš esmės skirtingi požiūriai į juos, kuriuos pavadinčiau naujovišku (arba vakarietišku) ir senoviniu („sovietiniu“). Pabandysiu trumpai juos pristatyti. Vakarietiško leidimo įsigijimo filosofija sako, kad norėdamas save laikyti pilnaverčiu meškeriotoju, tu turi sumokėti tiems (valstybei, rajonui, vandens telkiniu besirūpinančiam klubui ar kažkam kitam), kurie tą vandens telkinį prižiūri, žuvina ir saugo. Tai lyg nueiti į parduotuvę, prisirinkti prekių ir už jas susimokėti. Net jei kasininko tuo metu kasoje nėra, tu vis tiek jauti pareigą palikti pinigus už prekes ir to automatiškai tikiesi iš kitų.
Todėl, sakysim, einant paupiu Švedijoje yra visai normalu paklausti sutikto meškeriotojo, ar jis turi licenciją ir tuo pačiu parodyti jam savo. Lyg kokį brolijos ar priklausymo tam tikram garbingam klanui ženklą. Ir tik tada paklausti, kaip kibo ar pasigirti, kokią lašišą ar upėtakį išvilkai aną šeštadienį. Tai yra jų pilietinės kultūros dalis. Paprašytas parodyti žvejybos leidimą žmogus dėl to nė kiek neįsižeis, kaip tik atvirkščiai – apsidžiaugs, kad prieš jį stovi tikras meškeriotojas, kuriam rūpi gamta ir žuvys.
Ir atvirkščiai – visi tie, kurie sąmoningai gaudo be leidimo ir už gautą paslaugą nesumoka, jų nuomone, yra paprasčiausi vagys, o ne meškeriotojai. Tokie yra netoleruojami visuomenėje, kaip pas mus kokie parduotuvėje apsivogę asmenys. Kilus įtarimui, jie skundžiami gamtą prižiūrintiems pareigūnams ar policijai. Gal todėl Skandinavijoje tarp vietinių vagysčių beveik nėra, nors policijos pareigūną ten retai pamatysi. Be to, pastebėtas gamtos pažeidimas yra pirmiausia kiekvieno piliečio, o šiuo atveju – kiekvieno žvejojančio reikalas.
Įdomiausia, kad kažkada, „smetoninėje“ Lietuvoje ir mūsų krašte buvo taip galvojama. Tik, veikiamas kolektyvizacijos, žmogaus nuasmeninimo ir bet kokios „nevaldiškos“ iniciatyvos žlugdymo šis mūsų požiūris pakito.
Senasis, iš sovietmečio paveldėtas, ir vis dar stiprus požiūris į žūklės leidimus yra visiškai kitoks. Jis remiasi esmine nuostata, kad gamtą kontroliuoja valdžia (seniau – dar ir okupacinė, tai yra, primesta svetimos jėgos), kuri yra nusavinusi visų mūsų gamtą ir jos atstovai iš esmės apiplėšinėja ir skriaudžia žmones. Todėl jeigu ją sugebi „išdurti“ žvejodamas ir nepirkdamas leidimo, arba kažkaip kitaip apeiti valdžios nustatytas taisykles – tu esi gudrus ir „kietas“. Ir gali tuo pasigirti. Gamtos ir žuvų išteklių saugojimas tau nepriklauso, tai – valdžios reikalas. Ji parduoda leidimus – ji tegul tuo ir rūpinasi. Aš geriausiu atveju galiu ją pasmerkti ar pakritikuoti.
Dabartinėje Lietuvoje šie abu požiūriai susiduria ir vieną kurį jų palaikantys žmonės labai sunkiai vienas kitą supranta. Pirmieji tuos, kurie bando žvejoti be leidimų ar ne pagal taisykles, laiko vagimis. O antrieji tuos, kurie paprašo leidimo arba pamatę juos elgiantis ne pagal taisykles (pavyzdžiui, paimant žuvį nenuplėšus licencijos), skambina gamtosaugai, laiko skundikais, išduodančiais „bendrameškeriotojišką“ solidarumo principą akistatoje su valdžia. Dėl to tarp žmonių, išpažįstančių skirtingus požiūrius, nuolat vyksta didesni ar mažesni konfliktai. Jeigu ne tiesiogiai prie upės, tai bent pasireiškia jau nuolatiniu apsižodžiavimu forumuose ir socialiniuose tinkluose.
Manau, kad neverta pulti antrąjį požiūrį turinčių žmonių, nes jis greičiausia atsirado dėl skausmingų patirčių ir matytų neteisybių, galbūt – neteisingo auklėjimo. Geriau pagalvoti, kaip jį pakeisti. Kuo daugiau mūsų žmonių žiūrės į gamtą taip, kaip žiūrėjo mūsų seneliai ar proseneliai, okupacijos „džiaugsmų“ neragavę skandinavai – tuo mūsų upėse daugiau bus žuvies, mažiau brakonierių ir žvejoti bus smagiau. Šis procesas vyksta ir natūraliai, kylant pragyvenimo lygiui, žmonėms keliaujant po išsivysčiusias užsienio valstybes, dirbant šia linkme žiniasklaidai ir švietimui. Bet jis nėra labai greitas, nes priklauso nuo žmogaus vertybių. Koks jo santykis su gamta, savo valstybe, gyvenamąja vieta. O tai keičiasi lėtai.
Kaip jį būtų galima paspartinti? Ką galėtume padaryti mes patys, čia ir dabar? Yra daug galimybių. Viena jų, praktikuojama Švedijoje, yra gana paprasta. Švedai savo žūklės leidimą nešiojasi atvirai ir daugelio sutiktųjų paklausia, ar jis turi leidimą. Tas, kuris nori žvejoti nesąžiningai, dėl tokio klausimo pasijunta nejaukiai, todėl, tikėtina, į tokį klausimą gali atsakyti agresyviai.
Bet kai to paties paklaus antras, trečias sutiktas – tikriausia pasijus nepatogiai. Antras būdas – pamačius taisyklių nesilaikymą, tiesiog jo netoleruoti. Jeigu esate drąsus žmogus, galima pažeidėjui pasakyti akis į akį, ką galvojate apie jo poelgį. Jei ne, arba pažeidėjų yra keletas – skambinkite 112 per daug nedvejoję. Nulinė tolerancija pažeidimams, einanti koja kojon su švietimu ir gerais pavyzdžiais yra tie vaistai, kurie greičiausiai padės išgyti mūsų žvejų bendruomenei.