Pagal galiojančias taisykles, žvejai plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių gaudymui gali naudoti bučiukus (ne ilgesnius, nei 1 m ir ne platesnius nei 0,5 m) ir samtelius, bet ne daugiau kaip 5 vnt. Tuo tarpu vėžius gaudyti rankomis, naudoti graibštus ar kitus įrankius yra draudžiama. Per vieną žvejybą galima sugauti iki 50 ne mažesnių kaip 10 cm vėžių, o į bučiukus, samtelius ar kitus įrankius pakliuvusios žuvys turi būti nedelsiant paleidžiamos atgal į vandens telkinį.
Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti visus metus, naudojant neribotą kiekį bučiukų ar samtelių, taip pat rankomis ar graibštais. Šių vėžių sugavimo kiekis, leidžiamas gaudyti dydis taip pat neribojami. Tačiau gaudant invazinius vėžius visi sugauti plačiažnypliai ar siauražnypliai vėžiai turi būti nedelsiant paleidžiami atgal į vandens telkinį.
Plačiažnyplis vėžys yra vienintelė vietinė vėžių rūšis, visada natūraliai gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Šiuo metu visoje Europoje jie sparčiai nyksta dėl invazinių rūšių plitimo. Labai svarbu pažinti vėžius ir jokiu būdu neperkelti rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių į kitus vandens telkinius: būdami atsparūs vėžių marui jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines.
Po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, valtį ir kitą žvejybos inventorių prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį – vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai gali būti perkelti su drėgnu žvejybos inventoriumi.
Žinoma, gaudant tiek vietinius, tiek invazinius vėžius reikia įsigyti mėgėjų žvejybos leidimą. Žvejoti be leidimų gali valstybinio socialinio draudimo pensininkai, neįgalieji ir vaikai iki 16 m.