Toks pavadinimas smaigams „prilipo“ nuo buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio pavardės. Būtent jis 2013 m. smaigus žvejojantiems ant ledo padarė privalomus. Nors smaigai nebuvo naujovė – dalis atsakingų žvejų juos naudojo jau seniai, visgi toli gražu ne kiekvienas juos turėjo. Tačiau žvejai naujovę priėmė palankiai – jau po metų aplinkosaugininkai, vykdydami patikrinimus, pranešė, kad daugiau nei 90 proc. žvejojančių ant ledo turėjo smaigus.
Mazuronis prisimena, kad sprendimas smaigus padaryti privalomus atsirado įvertinus aplinkinių šalių patirtį ir nesiliaujančius pranešimus apie ugniagesių gelbėjamus žvejus ant ledo. „Blogiausia, kad kasmet nutikdavo ir skaudžių nelaimių, kuomet žmonės iš žvejybos nebegrįždavo. Reikėjo šitai kažkaip taisyti, smaigai atrodė kaip paprastas, pigus ir efektyvus būdas tapti ant ledo saugesniu. Be to, tokia maža detalė iš esmės skatino žvejus daugiau galvoti apie savo saugumą. Žinau, kad dabar žvejai su savimi turi ne tik smaigus, bet įsimeta ir virvę. Smagu, kad žmonės apie save daugiau galvoja“, – pasakojo V. Mazuronis.
Smaigai – paprasta ir saugi priemonė
Aplinkos ministro patvirtintose naujose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse nustatyta prievolė žvejams mėgėjams žvejojant ant ledo turėti smaigus, žvejų dar vadinamus „mazuronkėmis“. Juos privalo turėti visi žvejai, žvejojantys ant ledo, nepriklausomai nuo ledo storio ar kitų aplinkybių.
Smaigus reikia nešiotis taip, kad netikėtai įlūžus būtų galima jais operatyviai pasinaudoti. Dažniausiai žvejai juos nešiojasi pasikabinę ant kaklo. Smaigus galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse arba pasidaryti (panaudojant du atsuktuvus, ylas ar kt.).
Smaigai turėtų būti parengti naudojimui jau žengiant pirmuosius žingsnius ant ledo. Daugelio gamintojų smaigai pritaikyti kabinti kaklo tokiame aukštyje, kad nelaimės atveju būtų galima juos greitai ištraukti iš įdėklo, todėl smaigus būtina laikyti visada lengvai pasiekiamoje vietoje – ne kišenėje ar, dar blogiau, žvejybinėje dėžėje.
Atsidūrus vandenyje, smaigais nedelsiant reikėtų įsikibti į ledo kraštą, taip išsaugant reikalingas jėgas išsilaikyti vandens paviršiuje.
Specialistai pataria nepanikuoti ir pasistengti normalizuoti kvėpavimą – turite smaigus ir tai tikrai padės išlipti sveikiems.
Sukaupus jėgas ir tvirtai laikant smaigus rankose reikia jais kabintis į ledą, taip perduodant dalį savo kūno svorio ir lipti iš vandens vandenyje pasispiriant kojomis.
Visada reikia išlipti toje pusėje, iš kurios atėjote, nes ten ledas tvirtesnis.
Užsiropštus ant ledo negalima iš karto stotis, reikėtų šliaužti arba ridentis, kol pakankamai nutolsite nuo įlūžimo vietos.
Atsidurti lediniame vandenyje – menkas malonumas. Jeigu jau patekote į tokią situaciją, žinokite, kad smaigai – paprasta, bet itin efektyvi pagalbos priemonė ir turėdami juos po ranka išsigelbėsite.
Be smaigų žvejams rekomenduojama turėti virvę arba bent šaliką, kurį nelaimės atveju galima panaudoti kaip virvę.
Kaip patikrinti ledo tvirtumą?
Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tam, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm.
Tvirtas ledas turi mėlyną arba žalią atspalvį. Matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas. Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur jame įšąla medžių šakos, lentos ir kiti daiktai. Netvirtas ledas susidaro arti krūmų, medžių, nendrių ir tose vietose, kur įteka upeliukai, vanduo iš gamyklų, yra šaltiniai.
Prieš einant ant ledo dera apsidairyti, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, reikėtų eiti tuo takeliu, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Jeigu į ledą sudavus lazda ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą. Eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo.
Jeigu ledu eina grupė žmonių, reikia laikytis distancijos. Atstumas tarp žmonių turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai. Einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis. Ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų. Ledas labai pavojingas ir atodrėkių metu.
Kaip gelbėtis įlūžus ir padėti skęstančiajam?
Įlūžus svarbiausia nepasiduoti panikai ir neprarasti savitvardos. Ropštis ant ledo reikia į tą pusę, iš kur atėjote. Tam, kad padidėtų atramos plotas, ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas. Užšliaužus ant ledo reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis.
Pamatę skęstantį žmogų tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę rūbai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, šliaužte, plačiai ištiesus rankas.
Jei įmanoma, po savimi patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos. Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš. Skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus. Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir atsigulę ant ledo sudaryti grandinę iki eketės.