„Gavau klausimą iš „Lašišos dienoraščio“, kodėl išėjau iš darbo Žeimenos lašišų veislyne. Noriu išdėstyti savo mintis, susijusias su šiuo reikalu. Pirmas ir pats paprasčiausias motyvas buvo visiškai merkantilinis – atlyginimas. Žuvininko darbas Lietuvoje niekada nebuvo gerai apmokamas, o tarp Žemės ūkio ministerijai pavaldžių įstaigų visada vilkdavomės kažkur prie sąrašo galo, ypač dirbantys ne kabinetuose. Kaip juokauja senesni darbuotojai, dar nuo sovietinių laikų požiūris į dirbančius tiesiogiai su žuvimi buvo „jie ten ir taip sau prisidurs iš šalies, žuvis gi po ranka“. Reikia pasakyti, kad tas požiūris vis dar gajus ir šiandien. Tad jei nori, kad atlyginimo užtektų ir sąskaitoms apmokėti, ir finansuoti savo keliones iš Vilniaus iki mašiną laužančių Pabradės žvyrkelių, anksčiau ar vėliau tenka rinktis, ar tęsti toliau.
Kitas sudėtingesnis ir rimtesnis atsisveikinimo su profesija motyvas – bendras valstybės požiūris į žuvivaisą. Manau, kad visa žvejų bendruomenė yra girdėjusi apie Žuvininkystės tarnybos pertvarką. Taip, ši pertvarka buvo reikalinga. Žeimenos lašišų veislyne dirbau nuo pat jo įsteigimo 1998 m., kuomet tai buvo Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro padalinys. Centras buvo pertvarkytas ir tapo Žuvininkystės tarnyba. Tuomet pertvarka taip pat buvo reikalinga, nes administracinis aparatas išsipūtė, klestėjo nepotizmas, reikalų tvarkymas pirtelėse ir kiti sovietiniai reliktai. Šitai tęstis toliau negalėjo.
Nuo 2008 m. veikianti Žuvininkystės tarnyba, mano nuomone, bent jau pradžioje veikė gana efektyviai. Dalis poskyrių buvo modernizuota, pradėtos veisti naujos žuvų rūšys, sutvarkyta tiek vidinė, tiek ir padalinių infrastruktūra. Visa organizacija įgavo aiškią formą – administracinis aparatas Vilniuje ir 6 žuvivaisos padaliniai įvairiuose Lietuvos rajonuose. Iš esmės, organizacija tapo analogiška struktūroms, kurios veikia ir kaimyninėse valstybėse, kaip pvz. Latvijos Žuvininkystės agentūra arba Lenkijos vidaus vandenų žuvininkystės institutas. Šios organizacijos vykdo tuos pačius darbus kaip Žuvininkystės Tarnyba, turi žuvivaisos ūkius, kuriuose veisia retas ar nykstančias hidrobiontų rūšis. Iki šiol galėjome didžiuotis, kad turime įstaigą, kurios prioritetas – galbūt komerciškai ne tokios naudingos, tačiau gamtai nepaprastai svarbios vandens gyvūnų rūšys. Galėjome būti tikri, kad yra kam imtis nykstančių žuvų rūšių, kad turime galimybę jas atstatyti ar bent jau palaikyti. Galėjome stovėti vienoje gretoje su kaimynais ir pasakyti, kad Lietuva nėra baltas lopas ichtiologiniuose žemėlapiuose.
Kalbu būtuoju laiku, nes jeigu atsiversite „atsinaujinusios“ Žuvininkystės tarnybos interneto svetainę ir patyrinėsite įstaigos struktūrą, visų pirma pamatysite, kad Žuvivaisos skyriaus, kuriam buvo pavaldūs žuvivaisos ūkiai, jau nebėra. Tuo tarpu šeši iki šiol lygiaverčiais buvę žuvivaisos poskyriai sujungti į struktūrą, kuri yra labiau nei keista. Tačiau, Žuvininkystės tarnyboje atsirado naujas padalinys – Žuvininkystės įsipareigojimų vykdymo skyrius. Sąvoka „žuvininkystės įsipareigojimai“ man skamba labai plačiai. Ar joje bus vietos „žuvivaisos įsipareigojimams“ aš nežinau. Man pavadinimas labiau primena kokios nors viešųjų pirkimų kontoros pavadinimą. Kontoros, kuri galėtų supirkinėti iš įvairiausio plauko UAB’ų neaiškios kilmės žuvį ir tokiu būdu pagaliau paversti Lietuvą tikruoju žvejų rojumi. Nors Žemės ūkio ministerijos atstovai pastaruosiuose pokalbiuose viešojoje erdvėje visur neigė, kad Žuvininkystės tarnybos poskyriai bus privatizuoti, gali būti, kad kitos išeities tiesiog neliks. Dalis žuvivaisos specialistų iš tarnybos poskyrių jau išėjo, kita dalis laukia antro etapo, kai galės pasiimti išeitines kompensacijas ir pasiieškoti kito darbo. Administracinio aparato likučiai Vilniuje bejėgiškai skėsčioja rankomis, nes jų „niekas neklausia“. Visi laukia „antro užėjimo“. O šio tikslas, kaip ir visos pertvarkos, optimizuoti valstybei priklausančių įmonių veiklą. Skamba tikrai padoriai ir anksčiau sakydamas, kad Žuvininkystės tarnybai reikėjo pertvarkos, tai ir turėjau omenyje.
Institucijos veiklą tikrai reikėjo optimizuoti – peržiūrėti etatus, atsikratyti nereikalingų funkcijų, peržiūrėti darbuotojų motyvavimo ir atlyginimų sistemą, galų gale, galbūt netgi privatizuoti kai kuriuos ūkius, užsiimančius labiau komercine žuvivaisa. Tačiau optimizacija, mano manymu, pavirto į tiesiog destrukciją. Panaikinta Žuvininkystės tarnybai priklausiusi Ichtiopatologinių tyrimų laboratorija. Bandžius dėl to prieštarauti, mums buvo pasakyta, kad nuo šiol žuvų ligų tyrimus atliks Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. Taip, šis Institutas iš tikrųjų pajėgus atlikti visus žuvų ligų tyrimus, bet tik su sąlyga, jei žuvų augintojas gali nurodyti, dėl kokių ligų tikrinti atvežtą žuvį ir jeigu egzistuoja reikiamas protokolas. Jei nežinai, nuo ko krenta žuvis, gali spėlioti kartu su jais. Buvusi Žuvininkystės tarnybos laboratorija buvo vienintelė, kuri galėjo konsultuoti žuvų augintojus jiems rūpimais ligų prevencijos klausimais, teikti individualizuotas rekomendacijas.
Dabar norėčiau sugrįžti prie pačios svarbiausios dalies – žuvivaisos ūkių. Žemės ūkio ministerijos vadovų ir jų patarėjų vizito į lašišų veislyną metu pagrindinis mums užduodamas klausimas buvo „Ar jūsų atliekamą darbą galėtų vykdyti privatūs žuvų augintojai?“. Klausimas savaime suprantamas, kalbant apie valstybės veiklų optimizavimą. Mano atsakymas buvo – „Ne, negalėtų“. Žinoma, toks atsakymas radikalus. Ir teoriškai, ir praktiškai privatūs augintojai galėtų veisti ir auginti lašišas Lietuvoje. Viskas priklauso nuo kainos, už kurią ta žuvis bus iš jų nuperkama. Beje, valstybė lašišų lervutes superka po – 34,8 Eur / tūkst. vnt., 3 mėn. jauniklius po 0,6 Eur / vnt., o rituolius po 1,2 Eur / vnt., taigi, galite patys pasiskaičiuoti, ar jums apsimokėtų ši veikla. Žinoma, teoriškai kainas būtų galima pasireguliuoti savo naudai, turint, tarkime, lobistinių ryšių tam tinkamose institucijose, bet čia tik mano spėlionės. Vis dėlto, pagrindinis verslo motyvas yra pelnas. Jis tuo didesnis, kuo mažesnės sąnaudos, išlaidos. Nesu verslus žmogus, bet manau, kad tiek suprantu. Veisdami savo darbe lašišas per eilę metų esame susidūrę su įvairiausiomis problemomis, neigiamai atsiliepiančiomis auginamų žuvų kokybei. Didelis laikomų žuvų tankis – pagrindinė daugelio šių problemų priežastis visoje šiuolaikinėje akvakultūroje. Bet kaip gali neauginti daug, norėdamas daug uždirbti? O gal neauginti iš viso? Gal tiesiog pigiai nupirkti ir brangiai parduoti?
Mes galėjome sau leisti neauginti daug. Auginti taip, kad žuvis jaustųsi gerai, kad galėtų kuo greičiau prisitaikyti prie natūralių gamtinių sąlygų, kad kuo mažiau kontaktuotų su žmogumi viso auginimo proceso metu. Tam skirtos automatinės šėrimo, vandens parametrų stebėjimo sistemos, kiti brangūs įrengimai ir, galų gale, specialistai. Pagrindinis Žuvininkystės tarnybos veislynų trūkumas – nesugebėjimas duoti pelno čia ir dabar. Esu girdėjęs ne vieną pasiūlymą veislyno uždaros apytakos sistemose, pritaikytose šaltavandenėms lašišinėms žuvims, pradėti veisti „karpius, ar kokią nors kitą pelningesnę žuvį“. Atrodo, kad niekam nerūpi mūsų netiesiogiai nešama nauda – populiacijų atstatymas ir bioįvairovės išsaugojimas, kuriuose mes dalyvaujame ne vien Lietuvos mastu. Tarnybos poskyriai prisidėjo labai didele darbo dalimi prie visos veiklos, kurią Lietuva vykdo kaip ICES ir kitų tarptautinių žuvininkystės organizacijų darbo grupių narė. Ar dar reikia kalbėti apie lašišų ir šlakių licencinės žūklės nešamą naudą, kuri turėtų būti labiau suprantama visiems? Perfrazuojant, matyt lašiša pakasta kažkur kitur. O gaila, nes man atrodo, kad Lietuva po 20 metų šioje srityje greitai vėl bus tas baltas lopas tarp kaimynių. Net baltarusiai imasi veiksmų lašišų ir šlakių išteklių atstatymui ir galbūt turės tam valstybinę programą. Lenkai, kurie visai neseniai pirko iš mūsų veislyno lašišų ikrus savo išnykusių bandų atstatymui, dabar jau turi bent vieną upę, kurioje fiksuojamas natūralus lašišų nerštas, o į kitas upes lietuviškų lašišų palikuonys dar tik pradedami leisti. Kai aplink pakilimas, mūsų nuosmukis atrodo tik dar liūdniau.
Lašišų nerštui paprastai Tarnyboje ir veislyne pradedama ruoštis vasaros pabaigoje. Maždaug tuo metu numatytas ir galutinis „optimizavimo“ etapas – virsmas į kol kas neaiškią struktūrą. Bedantėje Tarnyboje šiuo metu likę darbuotojai kažin ar jums galės papasakoti, kokia ateitis laukia veislynų. Jie negalės jums atsakyti ir į kur kas paprastesnį klausimą – ar bus kam šį rudenį plaukti į upes reproduktorių gaudyti. Manau, kad dauguma šių žmonių išsisklaidys po kitas įstaigas ir darbovietes.
Naujai gimusi veislynus jungianti įstaiga, kaip ir planuota reorganizacijos pradžioje, turėtų pereiti į aktyvią konkurencinę kovą su privačiais augintojais (o gal perpardavėjais), siekiant įgyvendinti „žuvininkystės įsipareigojimus“. Manau, kad visos įmanomos investicijos, modernizacija, tobulinimas bus stabdoma, bus ieškoma, kaip pasirodyti kuo pelningesniais, veisiant „paprastesnes“ žuvis, tarkime, pigiai Lenkijoje nupirktus vaivorykštukus. Manau, kad organizacija, kuri turėjo potencialą tapti priešakine žuvivaisos technologijų vystyme šalyje, taps blankiu privatizavimo laukiančių ūkelių rinkiniu. Kai kurie pasakys, kad gal tai ir į gera, gal išlaikysime ir pagausinsime populiacijas užsiimdami aplinkosauga, nerštaviečių atstatymu ir praėjimo takų statybomis, brakonieriavimo suvaldymu ar pan. Galbūt. Bet nereikia pamiršti, kad dirbtinis veisimas, atvedęs mus iki dabartinės gana geros būklės, buvo vystomas ne vieną dešimtį metų. Sugriovę šią sistemą mes jos nebeatkursime per porą metų.
Ačiū už tai, kad „Lašišos dienoraščio“ kažkurioje diskusijoje buvau pavadinamas „lašišų tėvu“. Pradirbus beveik 20 metų šioje srityje, nors ir keliantis šypseną, tai tikrai vertingas komplimentas. Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad prie šio darbo prisidėjo daug tokių „tėvų“, su kuriais turėjau garbės kartu dirbti. Dalis šių žmonių dar tebedirba ir ūkiuose, tikiuosi toliau sėkmingai ten darbuosis, veisdami lašišas, šlakius, upėtakius ar kitas mums svarbias žuvis.“
Egidijus Leliūna