„Bėgančios žuvelės” taktika – žūklės būdas, kuris gali padovanoti jums trofėjinę lydeką

Kiekvienas, bandęs didinti masalų judėjimo greitį, praktiš­kai įsitikino, jog tokiai žūklei reikalingi tvirti valai ir pavadėliai, galintys atremti šakines atakas. „Bėgančią žuvelę” lydekos ata­kuoja labai agresyviai, su didele jėga, todėl ritės stabdis turi būti atleistas kiek daugiau neįprastai, nes lydeka bent kiek plo­nesnį, nei 0,25 mm skersmens valą gali nutraukti vienu ypu.

Stabdžio „silpnumą” būtina kompensuoti kitokiu arba, litera­tūriškai tariant, stangresnės akcijos meškerykočiu. Naudojant tokį spiningą, lydeka smūgio į masalą metu puikiai pasikerta pati.

Trečia, kad kontaktas su masalu ir kimbančia žuvimi būtų „kietesnis”, daugiau kaip 50 proc. tokių žūklių atveju reikėtų rinktis pintą valą. Tiesa, yra tam tikrų išlygų. Pintas valas idealiai tinka žūklei vobleriu, tačiau jei masalas – blizgė, geriau elastingesnis ir tinkamesnis įprastas valas.

Kokius ma­salus rinktis, jei žūklėje norima panaudoti „bėgančios žuvelės” taktiką?

Pirmoji masalų grupė – vobleriai. Bene geriausiai tinka „Minnow” tipo, t. y., cigaro formos, gana ilgi (10-15 cm) masa­lai. Jiems pirmenybė, matyt, yra numatyta „Minnow” voblerių konstrukcijoje. Šie masalai nuo staigaus trūktelėjimo labai efek­tingai suvinguriuoja.

Antra, ilgi vobleriai yra labai gerai paste­bimas masalas, kuris jau iš tolo sudomina lydeką. Platelių eže­re, spiningaujant palei kranto iškyšulio šlaitą, teko šiuo dalyku įsitikinti praktiškai. Ežere vanduo labai skaidrus, ir 4 – 5 metrų gylyje vinguriuojanti vartiklė matyti visiškai aiškiai. Atakuo­janti lydeka valtyje stovinčiam spiningininkui irgi yra neblogai matoma, nes dažniausiai masalą ji atsiveja iš gelmės, o žuviai kylant vertikaliai, subaltuoja kaip pienas jos pilvas.

Pa­sitelkęs akinių poliarizaciją, stebėjau šlaitą, bet klasikinio „Ato­mo”, kuris Plateliuose laikomas nepamainomu masalu, taip ir neatsivijo jokia lydeka. Tada kilo, anot mano palydovo ir Plate­lių žinovo Vytauto Trusovo, šventvagiška mintis panaudoti to­je vietoje normalios aukšlės dydžio voblerį, kokius amerikie­čiai spiningininkai paprastai vadina „Stick”, t. y., lazda. Tokio stiliaus vobleriai labiausiai tinka žūklei palei šlaitus, nes jie ma­žiau, nei kiti nukrypsta nuo plaukimo ašies arba, kaip sako žve­jai, blaškosi į šonus. O būtent taip veikia „Crank” arba „Shad” tipo vobleriai, tad juos sunkiau išvesti pakriaušiu ir išvengti ma­salo užsikabinimo.

Antra, „Stick” stiliaus vobleriai yra tos pačios „Minnow” klasės ir dažniausiai yra negiliai, tačiau palaips­niui neriantys. Žinoma, išskyrus specializuotus modelius. Kas nors gali pridurti, kad žūklei palei šlaitus turėtų tikti „Rattlin” tipo vobleriai, irgi nešuoliuojantys, kaip zuikiai, į šonus, bet juos naudojant reikia dar didesnio gylio, o palei krantų šlaitus Pla­teliuose dažniausiai tyvuliuoja 3 – 4 metrų gelmė.

Palei tamsų povandeninį šlaitą voblerį traukiant šuoliais, imituojan­čiais savotišką žuvelės spurtą, jau antruoju metimu pajutau smūgį – gelmėje sužaižaravo sidabriškas siluetas ir poros ki­logramų lydeka įsikibo į masalą, kaip skęstantis į šiaudą. Tą die­ną tik šitokia taktika buvo sėkminga – nei velkiavimas didelėje gelmėje, nei spiningavimas palei sėklius įvairiais masalais (sukrėmis, vartiklėmis, guminukais) buvo neefektyvus, o štai aukš­lę, seliavą imituojantys 15 cm ir didesni vobleriai sugundė pen­kias dideles ir vieną mažą lydekas. Viena buvo dar nepaaugusi iki reikiamo dydžio…

Prasto kibimo dieną spurtuojančio masalo taktiką paban­džiau pritaikyti žvejodamas Nemune, ties Plaškiais, ir labai nu­stebau, kad kaip lokomotyvas įsibėgėjantį masalą duburiuose vienodai gerai atakavo ne tik lydekos, bet ir ešeriai. Po to šią taktiką, t. y., masalo traukimą tokiu tempu, kuris aiškiai rodo, kad žuvelė paniškai sprunka, ėmiau taikyti metodiškai.

Gero kibimo dienomis jis pasitvirtino fantastiškai, bet dar sykį noriu pabrėžti, kad kol kas tik du masalų tipus pritaikiau tokiai žūk­lei – jau minėtus „Minnow” tipo voblerius ir voblerius, kurie dabar vadinami „Knysliukais”. Tai – lašo formos agresyvaus žais­mo vobleriai. Jie daug mažesni už „lazdas” yra 4 – 7 cm, bet gana greitai neria ir todėl puikiai tinka žvejoti mažose ir vidutinėse upėse. Tiksliau – palyginti nedidelėse sietuvose, kur paprastai telkiasi žuvys. Toks vobleriukas puikiai spurtuoja ir imituoja nuo bandos nuklydusią žuvelę. Taigi, šią žūklės takti­ką, be jokios abejonės, galima naudoti plačiau ir bandyti ją įvai­riausiomis žūklės sąlygomis.