- Apie Kuršių marias kalbėta, kad tai vienas iš produktyviausių ar net produktyviausias vandens telkinys visame pasaulyje žuvų išteklių klausimu. Kokia situacija yra dabar, kaip ji keitėsi? Turbūt perspektyviausias vandens telkinys buvo tarpukariu, ar ne?
- Dėl tam tikrų priežasčių žmonija labai mažai žvejojo Kuršių mariose būtent karo metu. Tam tikros statistikos, kurios įmanoma surasti tuose išlikusiuose senuose raštuose, ypač kur sugavimai buvo skaičiuojami, matosi, kad yra keli etapai buvę Kuršių mariose labai prasti.
Ypač po Pirmojo pasaulinio karo buvo pradėtos fiksacijos tikslesnės daryti, po to stipresnis atsigavimas buvo trečiajame dešimtmetyje iki karo, paskui vėl subangavo. Čia turbūt yra susiję su fiziniu žuvų išgaudymu. Žinoma sunkoka tokias marias išgaudyti lyg būtų, bet gamta yra tokia keistai sudėta. Kartais ne vienas faktorius, o keletas lemia populiacijose staigų šuolį, kartais – smukimą. Mums reikėtų per kitą prizmę pasižiūrėti, o gal kas nors atsitiko, gal kokios invazijos buvo, ligų protrūkiai, o to nerašo tuometiniai laikraščiai.
- Apie Kuršių marias kalba, kad sterkų populiacija yra drastiškai sumažėjusi, kitos plėšrios žuvies sumažėjo. Kas atsitiko jau mūsų laikais su Kuršių mariomis? Tos žuvies ištekliai – ne guminiai, pamatėm?
- Sterkai yra kaip geras gintaro gabalas pajūry. Maždaug taip būtų galima įsivaizduoti jo vertę. Jei ešerius pavadintume mažais gintaro gabaliukais, tai sterką galime pavadinti dideliu gabalu. Sterko populiacija staigiai pradėjo kristi maždaug 2012, 2013, 2014 metais. Įvyko peripetijų ministerijose, kada atkeliavo 40–50 cm akių tinklai. Čia ir prasidėjo labai staigus populiacijos mažėjimas.
Buvo ir šuolių į priešingą pusę. Galiu papasakoti tokią keistą istoriją, tikra ji yra, nes savo akimis mačiau. Maždaug 1983–1985 metų populiacijos šuolis į viršų buvo, kai dar tais laikais į Kuršių marias starkių leisdavo dirbtinį papildymą. Buvo toks stiprus starkių populiacijos šuolis, kad jie žiemą kibdavo tokiais kiekiais beveik kaip stinta. Tai čia toks teigiamas atvejis (red. past.), neigiamas buvo dėl fizinio pergaudymo. Bet tai nėra susiję tik su starkiu. Populiacija reguliuojasi dar priklausomai ir nuo maisto kiekio, manau, kad įtaką daro mažėjantis katastrofiškai stintų kiekis.
- Pergaudymas lemia jų mažėjimą?
- Taip. Žuvų pergaudymas yra pats pavojingiausias populiacijai. Europos Komisija yra įrodžiusi tuos dalykus, tie priverstiniai menkės saugojimo apribojimai, kurie buvo įvesti Vokietijoje, kurie paskui išplito, link mūsų kraštų atėjo, yra susiję su pergaudymu. Kas tą pergaudymą lemia? Lemia kontrolės nebuvimas. Kada žvejai mėgėjai kyla į mūšį (juokaudamas sakau) ir įrodinėja, kad tikrai nebėra žuvies Kuršių mariose, tai turbūt reikėjo atkreipti dėmesį dar 2015-2018 metais, kad čia yra kažkas negerai. Bet mokslininkų ataskaitos visą laiką rodo „negerai“, bet rodo stabiliai „negerai“, jie kritinių situacijų nerodo. Mokslininkai varpeliais neskambina, jiem neįdomu, jie parašo ataskaitas, jos nukeliauja kažkur į ministerijas, nugula į stalčių, tuo viskas ir pasibaigia.
- Kas gresia Kuršių marioms, jeigu ten taip drastiškai mažėja žuvies? Neseniai vienas žvejys mėgėjas man atsiuntė nuotrauką, kur jis pirko pajūryje keptų stintelių ir jų dydis kaip mano mažasis pirštas. Tai išvis visai mažytės. Sako, kokia tuomet tinklo akis turi būti, kad tokios žuvys patenka į tuos tinklus.
- Na, matyt, jis matė Kuršių marių stinteles, kur yra tokia mažoji forma gėlavandenių stintų. Jų kažkada Kuršių mariose buvo labai daug. Jos džiovintos buvo tiekiamos į Vakarų Europą. Po Antro pasaulinio karo jų labai masiškai pradėjo mažėti. Jų niekas negaudo dabar pramoniniu būdu. Tai jų liko nedaug. Kas tai lemia? Žuvų pergaudymas lemia labai keistą dalyką – keičiasi rūšinė sudėtis. Menkaverčių žuvų padaugėja, tų žuvų, kurių žmonės nelabai vartoja, pavyzdžiui, plakiai. Jų niekas nevalgo, tik vietiniai žvejai deda į žuvienę kaip priedą. Kuojos irgi yra bevertės praktiškai. Jeigu pagauna jų pavasarį su ikrais, padžiovina, kažkur parduoda.
Tokiom žuvim susidaro palankesnės sąlygos, žvejai jas mažiau gaudo, o stipresnis atakos kampas eina į plėšriąsias žuvis, ypač sterkus. Sumažėja jų, o kai sumažėja plėšriųjų, vėl pagerėja sąlygos veistis menkavertėm žuvim. Čia ne viena priežastis, bet kelios. Pirmiausiai, mineralizacijos kiekis, kuris buvo tarybiniais laikais, išmetamųjų įvairių teršalų, jis labai skatina labai stipriai marių žydėjimą, didėja organikos kiekiai, tačiau didėjo ir mikrodumbliai, vėžiagyvių kiekiai. Gauname tokį kaip kisielių, verda savyje ir viskas yra gerai. O dabar įstojus į Europos Sąjungą, mes labai smagiai pasivalėm. Visi mūsų miestai turi valymo įrengimus, žiūrėkit, kaip žmones verčia individualiuose namuose statytis valymo įrengimus arba jungtis prie kanalizacijos tinklų.
Tai daro labai didelę įtaką. Išmetimai buitinės kanalizacijos yra labai stipriai sumažėja. Vien ką galima pasakyti apie Kauno miestą, kuris susitvarkė. Jau nekalbu apie visus tuos miestelius, kurie prie upelio, prie Nevėžio, Minijos, kitų intakų. Galų gale dėl pašvarėjo ir Kuršių marios. Sustojo Rusijoje pats didžiausias teršėjas – popieriaus gamykla – ir iš karto pasijuto, Kuršių mariose situacija cheminio užterštumo prasme (red. past.) pagerėjo. Bet atsirado besaikė žvejyba, pergaudymas ir dabar persluoksniuoja rūšinį sąstatą ir gauname tam tikrų žuvų trūkumą.
- Noriu dar pakalbėti apie Baltijos jūrą, nes tai irgi yra mums labai svarbus vandens telkinys. Vis dėlto esam jūrinė valstybė. Kaip keičiasi Baltijos jūros žuvų įvairovė? Tų rūšių mažėja, daugėja? Galbūt ateina tų, kurių mes ne visai pageidaujame?
- Situacija yra labai panaši kaip su Kuršių mariomis. Tik tiek, kad aplink didžiąją dalį Kuršių marių gyvena rusai, šiek tiek gyvenam mes, o aplink Baltijos jūrą kiek tautų gyvena? Tai susireguliuot žvejybą yra pakankamai sudėtinga. Tačiau Europos Komisija imasi tam tikrų priemonių ir pakankamai sėkmingai, kad apribotų žvejybą, tačiau yra paradoksalių situacijų. Tiesiog lietuvišką pavyzdį pateiksiu. Kada įvedė draudimą gaudyti menkes, prieš 2 ar 3 metus, visi buvo už galvų susiėmę – „mes bankrutuosim“, „iš menkių gyvenam“, tačiau tų menkių jie nepagaudavo jau seniai, turbūt 8 metai, tiek, kiek priklauso. Tačiau yra dar juokingesnė situacija – menkes uždraudė, tačiau padidino kilkės kvotą. Tai dabar aš tokį klausimą turiu: kilkėm maitinasi menkės, o mes padidinam kvotą...norėdami atstatyti menkes?
Tos invazinės žuvys, jos šiek tiek papildė tą menkių maistą. Tai – juodažiotis grundalas, kuris atkeliavo pas mus iš Juodosios jūros regiono. Ta invazinė žuvis čia turėjo tokį neįtikėtiną šuolį apie 2013-2014 m. Kadangi grundalas maitinasi daugiausiai moliuskais, jam labai patiko mūsų vietinės silpnos midijos. Populiacija buvo sureguliuota, gamta tokia yra, ir dabar viskas po truputį statosi į vietas. Grundalas tapo natūraliu menkių, starkių, plekšnių, stambesnių otų maistu.
- Jūs, Remigijau, kalbėjot apie tai, kad Baltijos šalims sunku susitarti tarpusavyje reguliuojant žvejybą, bet yra ir Lietuvoje sunku ministerijoms susireguliuoti tam tikrus žvejybos klausimus. Apie otą pasikalbėkime. Pavasarį nuo gegužės iki liepos mėnesio žvejams mėgėjams yra draudžiama otų žvejyba, o žvejams verslininkams leidžiama. Ką tai reiškia, kodėl taip atsitiko? Ir apskritai, kiek mes tų otų turim?
- Otas kaip žuvis yra aukšto kulinarinio rodiklio, kaip sakant. Labai skani. Ir jos vertingumas yra didesnis negu starkio. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kol mūsų pakrantės priklausė Tarybų Sąjungai, neleisdavo žvejoti pakrantėse, tų otų buvo pas mus labai daug. Vidutinis dydis jų buvo nuo 5 iki 8 kg ir pakrantėje tokių pagauti 2-3-4-5-8 kg nebuvo problemos. Nepriklausomybės laikais kai atsidarė tos artelės, maži žvejai, kai pradėjo kloti tinklus specialiai otam gaudyti, tai jų labai staiga pradėjo mažėti. Iš pradžių sumažėjo jų dydžiai – krito iki 3 kg standartas.
Paskui dar mažėjo. Nes šiaip otas anksčiau neršdavo būdamas apie 3 kg, o dabar otai neršia jau pasiekę 1 kg. Tai rodo, kad yra stipriai pažeista populiacija. O mūsų įstatymai išvis yra paradoksiniai. Kadangi mėgėjų, žvejojančių otus (dabar pajuokaudamas pasakysiu) gal 10 yra pakrantėje, otą yra pakankamai sudėtinga pagauti. Žvejų mėgėjų žvejybą reguliuoja Aplinkos ministerija, o žvejų verslininkų – Žemės ūkio ministerija.
Tai jeigu mėgėjas nuo gegužės 1 dienos šiukštu negali bristi į Batijos jūrą ir žvejoti otų, tai verslininkams prasideda pati žvejyba, nes otas neršti atplaukia, kai jūra būna 12-14 laipsnių šilumos (red. past.). Tai šitos dvi institucijos, kurios nesusišneka, yra rakštis ne tik Baltijos jūrai, bet ir Kuršių marioms.
- Pakalbėkim dar apie perpeles. Tai irgi be galo įdomios žuvys. Yra verslinės žvejybos didelis objektas. Jos buvo Raudonojoje knygoje, dabar jau jos išbrauktos, jas pavyko atkurti. Man labai įdomu, kaip tas atkūrimas atrodė? Ar buvo taikomas dirbtinis jų veisimas? Ir ar tikrai jau jų turime tiek daug, kad galime žvejoti su versliniais įrankiais?
- Niekas ja neužsiėmė. Jeigu būtų galima palyginti skonį, ši žuvis yra tarp lašišos ir silkės. Ji nuo seno yra gaudoma vietinių žvejų Kuršių mariose. Tarybiniais laikais jų tiek sumažėjo, greičiausiai dėl užterštumo, nes tai yra jūrinė žuvis ir ji atplaukia pas mus tik neršti į Kuršių marias. Tai tokia mistinė žuvelė, mes apie ją ir biologiškai labai mažai žinome, ypač apie jos ekologinę gyvenseną. Aš visada pasidomiu perpele, kokia yra situacija, ir dabar ji nėra gera.
Jų atplaukia, jos neršia, tačiau jų labai staigiai sumažėjo, kai ją išėmė iš raudonosios knygos. Iš karto pramonininkai jas pradėjo gaudyti tinklais. Jos atplaukia apie birželio pradžią, tas gaudymo šuolis įvyko ir didžiąją populiacijos dalį išgaudė. Negali sakyti, kad jos išnyko, kadangi atplaukia iš jūros, jos kažkiek išneršia.
- Norėčiau pakalbėti apie strimelę. Neseniai „Žinių radijuje“ žvejys verslininkas pasiguodė, kad strimeles pardavinėja vos už 10 centų. Ar ši žuvis tikrai yra tokia pigi?
- Žuvis kaip žuvis. Kainą nulemia rinka. Galbūt problema ta, kad Baltijos jūroje strimelės pradėjo stipriai mažėti, mes jau nebepagaunam didelių strimelių, yra vietinės, delninės, kaip aš sakau. Yra pardavimo grandinė, kada pats žvejys pagauna, turi išrūkyti ir parduot, kad daugiau uždirbtų, o supirkinėtojai visąlaik mažiau moka. Iš jos didelės vertės nėra. Baltijos jūros mineralizacija maža, jos didelės neužauga.
- O kas per žuvis yra bretlingis?
- Bretlingis, dar kitaip Baltijos šprotas, yra labai į strimelę panaši žuvelė, tik dvigubai mažesnė. Panaši vertė kaip strimelės. Žuvis jautri užterštumui, mėgsta švarų vandenį. Ir jinai yra daugelio žuvų maistas. Bretlingius reikia vienodai saugoti kaip ir visas kitas žuvis.
- Jūs minėjot, kad silkinės žuvys gana greitai atsinaujina, kas tai lemia?
- Silkinės žuvys greitai subręsta, greitai auga. Strimelės jau neršia 3 metų. Bretlingis irgi. Ikrų kiekiai yra pakankamai dideli, išneršia jos sėkmingai. Nerštas jūroje ant povandeninių akmenų, žolių, dumblių yra pakankamai sėkmingas, jeigu neštormuoja jūra, atsistatymas yra greitas, tiesiog reikia sustot. Jeigu mes sugalvotume, kaip išsaugoti Baltijos žuvis, mums reikėtų visiems sustoti žvejoti jūroje. 4 metai būtų pirmas etapas, 4 metai – antras.
- Noriu paklausti apie silkę. Nors jos Baltijos jūroje nėra, bet yra kiekvienoj kaimo parduotuvėj. Atrodo, kuo daugiau ji prieinama vartotojams, tuo prastesnės žinios jų populiacijai yra pasauliniu mastu?
- Silkių karai kildavo dar prieš 300 metų. Karai būdavo tarp Vokietijos, Danijos, kur ateidavo silkės iš Atlanto vandenyno. Dabar tai yra sureguliuota įstatymu. Pagrindinis įstatymas, kuris reguliuoja silkių žvejybą yra Norvegijos vyriausybės ir ten jie labai griežtai žiūri silkių sugavimus, nes visi pagrindiniai didieji jų kiekiai sugaudami Norvegijos teritoriniuose vandenyse. Žinoma yra ir tarptautiniai įstatymai, kurie gina.
- Pakalbėkim apie tokias žuvis kaip ciegorius. Tai yra žuvis, kuri kitaip dar vadinama jūsų rupūže. Kas tai yra per gyvūnas ir kodėl ji gavo tokį pavadinimą?
- Juokaudamas sakau, Baltijoj gyvena Baltijos ciegorius. Anksčiau mes turėjome tokią nuomonę, kad visos žuvys, kurios gyvena Baltijoje, sakykim tos jūrinės žuvys – tiek strimelės, tiek menkės, stintos, ciegoriai, plekšnės, otai – yra tos pačios rūšys, kurios pripratusios gyventi Atlanto vandenyje. Kai jie pakliuvo pas mus į jūrų muziejų ir pradėjome juos išsamiau tyrinėti išaiškėjo, kad pusiau gėlas Baltijos jūros vanduo darė tokią įtaką jų genetikai, kad ciegorius nebegyvena 25 promilių sūrumo vandenyje. Jam reikia Baltijos jūros. Nežinau, kodėl ją jūrų rupūže pavadino, gal šiek tiek panaši, man tai išvis nepanaši (juokiasi - red.past.).
- Ragys irgi turbūt ne todėl, kad ragus turi. Arba builis. Kuo šios žuvys yra įdomios? Jos yra kūjagalvinių šeimos žuvys.
Ciegorius turi juodus ikrus. Kartais galima nusipirkti. Jie juodi kaip eršketo, tik mažiukai. Builis išvis egzotiška žuvis. Klaipėdiečiai kažkokiu metu jį jūros velniu vadino. Žuvis kaip žuvis, plačia burna. Labai raji, maitinasi daugiausiai kitomis žuvimis. Kulinarijoje yra naudojama.