Bičiulis, važiavęs lydekauti mestelėjo man prie Seredžiaus tilto per Dubysą ir nukeliavau ten, kur buvau girdėjęs esant „brakonierių rojų“. Nusprendžiau nežaisti maskarado – neimti spiningo ir neapsimetinėti paprastu meškeriotoju, „netyčia“ užėjusiu į šį ruožą, o veikti atvirai. Tad rankose spausdamas filmuojantį fotoaparatą drąsiai pasukau Nemuno link. Man pajudėjus link upės nuo kranto staigia išvažiavo du automobiliai. Nejau mane pastebėjo ir išnešė kudašių? tačiau vieniša žvejojančio stovyla kaip tik stovėjo kaip tik centrinėje kabliavimo vietoje, tad ėjau toliau.
Pusamžis vyras kaip tik tuo momentu galando blizgės ar pilkerio kablius, tačiau mane pastebėjęs vikriai nusisuko. Po dviejų trijų sekundžių ant jo spiningo jau puikavosi tauraginė „jūra“. Į mano pasiteiravimą – „kaip kimba“, piktokai burbtelėjo, kad „niekas“ nulėkė arčiau Dubysos žiočių ir įbrido į giliau vandenį. Po poros minučių atvažiavo kitas veiksmo dalyvis ir mane pamatęs, irgi neapsidžiaugė: rūgščia mina, užsisegęs taip pat paprastą blizgę įbrido į kitą vietą. Vis dėl to, dar spėjau paklausti, ką gaudo. Sako, salačius.
Kadangi antrasis akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs bendrauti, grįžau prie pirmojo, prieš tai padaręs kelias nuotraukas. Fotoaparatas akivaizdžiai erzino visus šios vietos „salatininkus“, tad tuoj sulaukiau gana grasinančiai skamba komentaro – o kas leido čia mus filmuoti? Pasisakiau filmuojantis upę ir dirbantis savo darbą. Pirmasis blizgiavimo mėgėjas išbrido iš upės ir atėjo tiesiai į mane. Dialogo pradžia nebuvo labai draugiška, visgi bendrai sutarėme kompromisinį variantą – kad aš ištinsiu jo akivaizdoje nuotraukas, kur matosi jo veidas, o jis papasakos apie žūklės šioje vietoje ypatybes.
Pradžioje, žinoma, ėjo įprastinės „legendos“ apie salačių žūklę šioje vietoje. Po kelių mano klausimų, matyt, supratęs, kad šita linija nelaba įtikina, mano pašnekovas staiga pakeitė temą – prakalbo apie žvejų verslininkų Kuršių mariose – kiek jie savo gaudyklėmis išgaudo lašišų. Ir ką jau čia mes – viena kitą žuvelę pasiimam. Šita tema irgi po truputį išsisėmė, mat priminiau jam vieną spalio dieną, kaip šioje vietoje per pusdienį buvo sugautos 14 lašišų ir šlakių. Kadangi tą dieną dar nebuvo draudimo ir čia žvejojo tikrų meškeriotojų, tai visi „salatininkai“ (tame tarpe, kaip supratau, ir mano pašnekovas) buvo priversti dantis sukandę, paleidinėti žuvį.
Šioje vietoje mano pašnekovas pats išsidavė – dabar tiek nepagaunam (šioje vietoje tikriausia nemelavo – kiek girdėjau iš liudininkų, paskutinėmis dienomis šiose vietose vidutiniškai bent jau dieną iš šios vietos „nuimamos“ tik 3-5 lašišinės žuvys). O paskui susipratęs, kad išsidavė, puolė pasakoti, kad jau savaitė, kaip lašišų čia nėra. Tačiau pasakyti, ką tuomet jie veikia šiuo metu jie prie žiočių įtikinamai taip ir nesugebėjo.
Kalbėjomės dar ilgai. Išgirdau dar vieną populiarią legendą apie vykstantį tariamą muselininkų ir spiningautojų „karą“ – esą piktavaliai muselininkai norintys atimti populiarias vietas, nori uždrausti spiningautojams (t.y, jiems žvejoti). Arba kitą – „Lašišos dienoraščio“ vyrai, pasirodo, slapta brakonieriaudavo ir nešiodavo į žvejų parduotuves pardavinėti lašišas. O kai pradėjo gidauti, uždirba iš to milžiniškus pinigus, tai dabar nori visiems uždrausti, kad jiems žuvies daugiau liktų.
Visiškai atviro pokalbio nepavyko išprovokuoti – matyt, mano pašnekovai bijojo, kad galiu slapta pokalbį įrašinėti. Bet apie šiuos žmones (kurių vis daugėjo – bekalbant atvažiavo dar du automobiliai) nuomonę pavyko susidaryti.
Pirmas dalykas, kuo įsitikinau – kad ši brakonierių rūšis nėra materialiąja prasme vargšai, neturintys ką valgyti ar kabliaujantys žuvis dėl to, kad išmainytų ją keletą butelių pilstuko. Sprendžiant pagal įrankius, automobilius, juos drąsiai galėtum priskirti viduriniajai klasei. Kabliaujama yra daugiau dėl pramogos: vienas kitas euras už parduotą žuvį gal ir yra papildomas motyvas brakonieriauti, bet jis tikrai ne esminis.
Vargšais žmonėms juos gali pavadinti nebent dėl menko išsilavinimo ( susidarė įspūdis, kad dauguma jų geriausiu atveju baigę 9 klases) ir komplikuoto santykio su valstybe ir visuomene, kuris, spėčiau, greičiausia yra atėjęs iš nelengvos praeities ir vaikystėje ar jaunystėje gautų sunkių traumų. Brakonieriavimas čia jiems yra, ko gero, pirmiausia galimybė susitikti ir pabendrauti su tokia pat kaip. Lyg savotiškas bendraminčių klubas, vienijamas adrenalino suteikiančią veiklą - šiokios tokios baimės būti pagautiems. Ir, kartu – šaunumo pasirodyti vieniems prieš kitus (o gal ir artimųjų ar kaimynų rate), kaip jie sėkmingai vėl „apmovė valdžią“.
Kažkaip net nelabai išėjo ant jų pykti – veikiau norėjosi gailėtis, kad yra dar dabartinėje Lietuvoje tokių nelaimingų žmonių. Žmonių, kurie neranda savo vietos kitur, kaip tik žalodami ir naikindami besiruošiančias neršti ar jau neršiančias žuvis.
Pastebimam liekančiųjų džiaugsmui atsisveikinęs (sėkmės visgi nepalinkėjau) ėjau į sutartą vietą, iš kur mane turėjo paimti draugas, lydimas dvejopo jausmai. Kažkokio bejėgiškumas ir kartu – liūdesio. Liūdesio, kad nepaistant augančio sąmoningumo, vis dar daug save žvejais vadinančių žmonių, kuriuos nuo brakonierystės gali atitraukti tik baimė būti pagautam ir nubaustam. Kiti argumentai vargu ar padės.
Šie brakonieriai puikiai žino, kokia yra tikimybė įkliūti ir sąmoningai rizikuoja. Ir kol neįsitikins (tikriau nebus įtikinti) priešingai – savo veiklos nemes. Visokios skelbiamos garsios akcijos, skraidantys sraigtasparniai, įkvepiančios gamtosauginės kalbos ir mojavimas griežtesniais įstatymais nepadės. Tik reali gamtosaugos veikla ir reali grėsmė pasiploninti piniginę ar tūpti už grotų.
Na, o grįžtant prie pagrindinės – šios vietos apsaugojimo nuo brakonierių temos. Įstatymiškai palikta brakonieriavimui landa akivaizdi. Iki nuo liepos 1 d. lapkričio 1 d. iš tiesų yra draudžiama žvejoti 100 m žemiau Dubysos įtekėjimo. (Šio draudimo, beje, brakonieriai, bent jau dienos metu laikosi, nes jis lengvai įrodomas). Tačiau pagrindinė brakonieriavimo vieta, savotiškas kyšulys (vietinių vadinamas rusiškai – „byku“), kur beveik du mėnesius vyksta plaukiančių neršti, o tikriausiai ir neršiančių žuvų genocidas yra keliasdešimt metrų žemiau ir nepapuola į draudžiama ruožą. Būtina jį ir reikia „pailginti“ bent 50 metrų arba pratęsti kur kas toliau, iki įtekančio intako – Pieštvės įtekėjimo ( apie 640 m žemyn nuo Dubysos žiočių).
Antra akivaizdi spraga – nuo lapkričio 1 d. baigiasi šis draudimas ir brakonieriai gali žvejoti prie pat žiočių, o lašišų migracija dar tęsiasi dvi ar tris savaites. Tokia jau Dubysos specifika, jog žuvys į ją kyla kažkodėl vėliausiai, lyginant su kitomis upėmis. Pernai vienas šios rūšies brakonierių autoritetų viešai džiaugėsi, kad lašišos prie Dubysos kibo iki pat lapkričio 16 d. Šiais metais, panašu, dėl šiltų orų jų migracija užtruks dar ilgiau. Bent jau mano buvimo dieną, t.y. lapkričio 14 d. sprendžiant iš dabar besidarbuojančių brakonierių kiekio, ji tikrai dar nesibaigė. Tad šį draudimą būtina pratęsti bent jau iki gruodžio 1 d.
Pastatyta šioje vietoje kamera apsunkintų brakonieriams žuvies paėmimą ir galbūt – priverstų brakonierius pasiieškoti savo veiklai kitos vietos. Jau kelis metai, kai ši vietą yra viena populiariausių brakonierių tarpe. Būtina į tai galų gale sureaguoti.
Šitokie „kosmetiniai“ pataisymai, žinoma, padės tik sumažinti brakonierystės šioje vietoje daroma žalą. Norint šį reiškinį kaip reikiant pažaboti, reikia tik vieno dalyko – pastovios ir netikėtos kontrolės. Šiemet buvo priimtas nutarimas apskritai neleisti meškeriotojams vasarą ir rudenį imti lašišų. Kuris tikriausiai būtų veiksminga priemonė, jei būtų... kažkokia reali kontrolė. Migracijos metu rengiami reidai, stabdomos mašinos, tikrinamos jų bagažinės. Apie tai nieko negirdėjau. Tad šis draudimas meškeriotojams, ko gero, tik palengvino brakonieriams gyvenimą. Nes nubaidė nuo upės didžiąją dalį „nereikalingų akių“.
Pasak mano čia žvejojančių draugų, kol meškeriotojai buvo prie upės – netgi garsusis „Balzeris“ ir kiti žinomi „mikrodžigo“ gerbėjai žvejojo normalias masalais ir pasijutę stebimi – paleidinėjo žuvis. Kai po spalio 15 d. normalių spiningautojų neliko – brakonieriams prasidėjo gyvenimas kaip kurorte. Žuvis be didelės baimės keliavo į krūmus, o voblerius ir blizges vėl pakeitė efektyvesni pilkeriai ir pasunkintos blizgės su dviem trišakiais. Prasidėjo ir naktiniai kabliavimai. O kaip inspekcija, tikriausia paklausit – nejau niekas jai neskambino. Skambino. Po kelis kartus per savaitė. Mano šios dienos pašnekovai sakė, kad ji kelis kartus šiemet tikrai buvo atvažiavusi. Patikrino leidimus ir tiek...
Tokios, tad, brakonieriškos godos nuo Dubysos žiočių...