„Pasukau savo gyvenimą muselinės žvejybos keliu dėl viso to grožio, kurį matau ir jaučiu, kai žvejoju. Čia nėra nieko dirbtino: jausmas ateina, kai pasitelki savo kūną, keli svorį ir jauti pagreitį. Muselinėje žūklėje mus pasitinka kliūtys: pučia vėjas, stūkso medžiai, upė teka ne ta kryptimi, kur mums patogiausia užmesti. Privalome įsisąmoninti kaip muselė plaukia vandens paviršiumi, kur šiuo metu guli valas ir kiek laisvumo jame yra. Svarbu susipažinti su visais elementais prieš tai, kai galime pradėti mokytis kokių nors užmetimo technikų. Atlikę mostą, stebime, kaip tiesiasi valas. Tas kelias sekundes galime mėgautis vaizdu ir tikėtis, kad jis skirs ten, kur norime. Aš vis pagalvoju, kad kažką panašaus turi jausti dainininkas prieš save laikydamas natų sąsiuvinį. Ir tas jausmas tęsiasi ir tęsiasi. Žvejyba įtraukia mane visą“.
Joan Salvato Wulff (1926 – 2007) augo Naujame Džersyje ir vaikystėje turėjo mergaitės žvejės pravardę. Ketvirtąjame XX amžiaus dešimtmetyje muselinio valo mėtymo (kastingo) varžybos šiuose kraštuose buvo populiarios, tačiau moterys jomis beveik nesidomėjo. Joan buvo išimtis, o jos tėvas Jimis ją palaikė. Būdama vos dvylikos metų, ji ne tik gavo pirmąjį varžybų apdovanojimą ir musele pagavo pirmąjį savo upėtakį, bet ir dirbo tap šokių mokytoja. O būdama šešiolikos Joan laimėjo savo pirmąjį iš 17 nacionalinių apdovanojimų, iškovotų nuo 1943 iki 1960 m. 1944 m. kartu su savo buvusiu mokytoju Joan atidarė šokių mokyklą. Tebebūdama paauglė ji ėmė uždirbti po 150 dolerių per dieną, tedirbo tris dienas per savaitę ir turėjo marias laiko keliauti po čempionatus. Sulaukusi 21-erių metų ir nuvykusi į Londoną Joe paliko ant ledo abiejų lyčių geriausius mėgėjus ir profesionalus ir laimėjo masalo mėtymo varžybas. 1951 m. numetusi beveik 40 metrų Joan tapo pirmąja moterimi istorijoje, laimėjusia muselinio valo mėtymo į tolį varžybas.
Joan Salvato užsispyrusiai siekė galėti iš meškeriojimo pragyventi. Ji tapo pasiutusiai populiaria pramoginių renginių vedėja, triukų su museliniu valu išdarinėtoja ir net vakarinių elito renginių dalyve. 1959 m. ji pasirašė sutartį su žūklės reikmenų kompanija „Garcia“. Pirmą kartą istorijoje žūklės įrankių gamintojas sudarė apmokamą kontraktą, kad juos atstovautų moteris. Joan baigė savo sportinę karjerą 1960 m. Tačiau prieš tai dar blykstelėjo istorijoje įspūdingu 49 metų metimu, pagerindama moterų muselinio valo mėtymo rekordą.
1966 m. „Garcia“ įmonė išsiuntė ją į Naująją Suomiją (Kanada) žvejoti mėlynapelekio tuno kartu su Lee Vulff. Lee gyveno gyvenimą, apie kokį Joan visuomet svajojo. Jie susituokė ir dvidešimt penkerius metus išbuvo žinomiausia Amerikos žvejų pora. Pasirodymuose, klubų pietų metu ir klinikose Lee kalbėdavo apie gamtos apsaugą, o Joan demonstruodavo nepriekaištingas metimo technikas su Lee išrastu Fly-O - kastingo treniruočių meškere, kuria užmetimo galima mokytis ir patalpose. Kai pasirodymuose dalyvaudavo Joan, vyrai kartu pasikviesdavo savo žmonas ir dalis moterų netrukus suprato, kad jos taip pat gali žvejoti museline. 1979 m. duris atvėrė Joan ir Lee Wulff žvejybos mokykla. Joe buvo atsidavusi mokytoja ir mokykla netrukus tapo pasaulinio garso institucija.
1980 m. Joan pradėjo rašyti kasmėnesinius straipsnius į „Outdoor Life“ ir tapo pirmąja rašytoja, turėjusia nuolatinę skiltį šiame žurnale. Jau kitais metais ji ėmė apie muselinio valo mėtymą rašyti žurnale „Rod and Reel“ ir darė tai ištisus 22 metus. Kol pribrendo laikas knygai. Prieš pradėdama rašyti ji smulkiai ištyrinėjo savo pačios metimo techniką, tačiau susidūrė su žodyno šiam sportui aprašyti problema. Joan pačiai teko jį sukurti. Žinia, žodynas išėjo labai vykęs ir pirmasis detaliai paaiškino muselinio valo užmetimo mechaniką, plaštakų, rankų, meškerės ir valo judesius. Joan įkvepia ne tik moteris, bet ir visus, kurių keliai bent kiek susikerta su museline žvejyba. Meistriškumas, gracija, užsidegimas ir atsidavimas sportui leidžia ją vadinti moterimi, kuri gimė, kad mėtytų muselinį valą ir mokytų šio meno kitus.
Neįtikėtinas septintąjam dešimtmečiui namų šeiminkės ir žvejės derinys.