Pradėčiau nuo to, kad paskutiniu metu daugiausia laiko praleidžiu žvejodamas įsibridęs. Tam nereikia jokio didelio pasiruošimo – tereikia paimti keletą voblerių, spiningą ir valandėlę kitą prieš darbą ar po jo galima smagiai praleisti laiką. O kibimų sulaukiu ne ką mažiau, nei iš valties.
O šiaip mano žūklė yra kupina naujienų ir atradimų, ir jos nebūtinai susiję su rinkos naujienomis. Tiesiog būna: papuola į rankas vobleris, kuriuo anksčiau neteko žvejoti ir jam reikia visiškai naujo pravedimo. Taigi, kiekvienas modelis yra ir naujiena, ir atradimas, ir naujos technikos šlifavimas. Kaip pavyzdį paminėčiau Lucky John voblerius, kuriuos pradėjau naudoti vos prieš kelis mėnesius – jų pravedimas labai skiriasi nuo įprastai naudojamų.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į rinkos naujienas. Nors modeliai išlieka tie patys, kiekvienais metais jie papildomi naujomis spalvomis, tad nevengiu jų patikrinti. Naujas spalvinimas išties reikalingas ir dažnai pasiteisinantis dalykas. Per daugelį metų pastebėjau vieną tendenciją: porą metų gali labai sėkmingai gaudyti ežere viena spalva, o paskui staiga ji nustoja veikti.
Juk ežeras, kaip ir viskas pasaulyje, keičiasi. Galbūt pasikeitė vandens temperatūra, gal priaugo kažkokių žolių ar prisiveisė dumblių, gal vanduo stipriau žydi, nei anais metais. Tada tenka pradėti eksperimentuoti su spalvomis ir, atradus tinkamą, vėl bent porą metų sėkmingai ja gaudyti.
Būdavo, kad važiuodamas žvejoti imdavau du identiškus voblerius (vieną atsargai) ir per dieną pagaudavau po 30 – 40 lydekų. Po poros metų tuo pačiu vobleriu žvejodamas neturėdavau nė kibimo. Tada ir prasideda eksperimentai su spalvomis. Esu įsitikinęs, kad tie žvejai, kurie sako, kad spalva lydekai nesvarbi, jie nedaug ir pagauna.
Ne kartą esame bandę dviese žvejoti to pačio modelio ir panašaus spalvinimo vobleriais. Užsiinkaruojame sėkliuje ir mėtome šalia vienas kito. Vienas pagauna, kitas – ne. Po kurio laiko apsikeičiame vobleriais ir pradeda pagauti tas, kuris nepagavo, o nekibaus spalvinimo vobleris taip ir likdavo tą dieną nedirbantis, nors voblerių spalvinimas skirdavosi itin minimaliai (kartais skirdavosi tik kokia nors juostelė).
Kad masalo spalvos turi įtakos žvejojant, kartais galima pastebėti netgi per dieną. Pastebima tendencija, kad anksti ryte ir vėlai vakare labiau dirba kažkokios ryškios, akį rėžiančios spalvos, o dieną veiksmingesnės natūralios spalvos. Tačiau, kaip diena dienai nelygi, taip ir jos eigoje gali kardinaliai kisti apšvietimas ir tą pačią dieną gali tekti keisti spalvą.
Galėčiau pakomentuoti ir amžiną ginčą tarp kastingo ir beinercinių ričių gerbėjų. Išties, mano manymu, tai ne tik žvejybos stilių skirtumas, bet ir žvejų temperamento, jų charakterio bruožų atspindys.
Vieni pagauna truputį lėčiau pravedinėdami masalus, kiti, atvirkščiai, greičiau. Kastinginės ritės yra lėtesnės ir, norint padaryti greitesnį pravedimą, tenka labai greitai sukti rankenėlę. Jau yra su 8,1 ar 8,2 perdavimu, bet man asmeniškai lydekų gaudymui jos per lėtos. Man nepatinka greitai sukti rankenėlę, o žvejodamas vadinama mėsmale, greitai vesdamas masalą, aš ilsiuosi.
Tad, norintiems lėto pravedimo, kastingas puikiai tinka, tačiau žvejojant agresyviai, žymiai patogesnė naudoti yra beinercinė ritė, kurių kai kurie modeliai surenka net 99 centimetrus per apsukimą, kai pats greičiausias kastingas renka apie 80. Skirtumas iš pirmo žvilgsnio nėra labai didelis, tačiau kai reikia surinkti kokių penkiasdešimt metrų, jis stipriai juntamas. Aš ir pats mielai žvejosiu kastingu, kai tik atsiras ritės, renkančios bent po 90 centimetrų per apsukimą.