Žiobriai, kaip ir lašišos bei šlakiai, yra praeivės žuvys, kurios į upes ir upelius atplaukia tik neršti ir vėl traukia namo – į jūrą. Tiesa, yra daug upių, kuriose gyvena ir vietinės žiobrių populiacijos. Tačiau tai būna smulkios, 200 gramų svorį retai pasiekiančios žuvys. Tuo metu žiobriai, sveriantys po 0,5-1 kilogramą, o kartais net daugiau, atkeliauja tik iš jūros.
Ichtiologai teigia, kad dalis žiobrių jūrą palieka dar rudenį. Šios žuvys keliauja į Kuršių marias ar pajūrio upes ir ten žiemoja, pavasarį keliauja aukštyn į nerštavietes. Visgi dauguma žiobrių priešnerštinę kelionę pradeda balandžio pradžioje ir ilgai netrukdami kyla į Miniją, Šventają, Nerį, Dubysą, Nevėžį ir kitas upes.
Beje, į lašišažuves žiobriai panašūs ne tik tuo, kad migruoja iš jūros į upes. Įdomu, kad ir upėse šios žuvys pasirenka panašias vietas. Tai vidutinio gylio ir tėkmės ruožai, labai svarbu, kad dugnas būtų kietas, geriausia, jei jis nuklotas žvirgždu, o šalia stūkso keli didesni rieduliai, sudarantys užuovėjas nuo srovės.
Artėjant žiobrių nerštui tokiose vietose visuomet rasite būrį žuvų, kurios džiugins kibimu.
Žiobrių žūklėje naudojami patys įvairiausi masalai, dažnai vienose upėse žvejai renkasi vienokius, kitose – kitokius masalus. Bet žiobriai be dėmesio nepalieka ir uodo trūklio, ir musės lervų, sliekų, krevečių.
Beje, pastaraisiais metais vis daugiau prisiekusių spiningautojų šias žuvis ima gaudyti ir mikromasalais. Rinkoje pasirodžius daugybei įvairius dugno gyvius imituojančių silikoninių masalų, šias žuvis tapo įmanoma ir spiningauti.
Tiesa, artėjant nerštui ir jo metu žiobriai tampa gerokai agresyvesni ir ne taip retai čiumpa šapalams siūlomus vobleriukus ar net trečio numerio sukriukes.