Gerb. ,Vacy, kaip pamilote gamtą ir meškeriojimą?
Gimiau Kelmėje, kurioje teka dvi gražios upelės Kražantė ir Vilbėnas, o vaikams tais laikais didžiausia pramoga buvo meškeriojimas, tiesa, mano senelis irgi buvo žvejys, deja, su juo man neteko meškerioti. Atsimenu tik jo meškeres stovinčias kampe…
Kaip ir kada pradėjote ugdyti jaunuosius meškeriotojus?
Baigęs pedagogikos mokslus institute, Šilalėje pradėjau dirbti su jaunaisiais filatelistais, o kadangi gyvenome šalia tvenkinio ir dar kaimynas buvo medžioklės plotų žinovas, tai įstojau į medžiotojų ir žvejų draugiją. Pradėjo rūpėt ir tas tvenkinukas, ir meškeriojimas. Dviejų auklėtinių dėka susidomėjau ir akvariumininkyste. Taip pradėjau ugdyti jaunuosius meškeriotojus.
Ar pasikeitė vaikų požiūris į gamtą ir meškeriojimą ankščiau ir dabar?
Dabar prie vandens visai nėra vaikų ir tai ne aš vienas sakau. Dar kai vedžiau rubriką, skirtą jauniesiems žvejams „Meškeriotojo“ žurnale, pastebėjau, kad pradėjau gauti vis mažiau vaikų laiškų, o vėliau visai niekas nebeparašydavo. Manau, didžiulę įtaką turėjo ir nemokamų būrelių panaikinimas. Prieš tai visoje mūsų gamtininkų sekcijoje, įsikūrusioje respublikiniuose moksleivių rūmuose, Vilniuje, buvo 400 vaikų. Ir, kadangi mūsų būrelius lankantys vaikai nebuvo iš labai pasiturinčių šeimų, tai jie tuos pinigėlius geriau skirdavo kabliukams ar plūdei įsigyt ir nelabai galėdavo susimokėti už patį būrelį.
Gal vaikų nesidomėjimui žaliuoju pasauliu turėjo įtakos vis besiplečianti internetinė erdvė, gal reikėtų bandyti vaikus sugrąžinti į gamtą, pasitelkiant su meškeriojimu susijusias programėles ir žaidimus?
Galbūt, bet tai turėtų daryti jaunesnės kartos žmonės, aš nelabai gilinuosi į kompiuterius ir internetą, mane su juo pažindina ir moko elgtis patys vaikai.
Mėgstamiausias Dėdės Vacio žūklės būdas?
Labiausiai prie širdies plūdinė. Man svarbiausias procesas, buvimas gamtoje. Aš nesivaikau rekordų, niekad negaudžiau ir nežadu gaudyti lašišų. Turiu dugnines – bandžiau, bet man nelabai. Patinka spiningu ešeriukus pavaikyti, bet labiausiai plūdinė.
Mėgstamiausia žūklės vieta?
Konkrečios neturiu, jei prašytumėt apibūdinti, sakyčiau, ežeras ar tvenkinukas su liepteliu, man labiau patinka stovintis vanduo.
Kokią žuvį labiausiai mėgstate meškerioti?
Turbūt lynus. Kai dirbau Šilalėj, per vieną sezoną teko pagauti net 18 žuvų! Dar labai mėgstu gaudyti aukšles, tiek dėl sportinio meškeriojimo intereso, tiek dėl jų kulinarinių savybių. Aš tikrai nesuprantu, kodėl visi Lietuvoje taip pamišę dėl stintų, nors aukšlės, tinkamai paruošus, niekuo nesusileidžia pastarosioms.
Didžiausias laimikis?
Oi, pagavu jį labai atsitiktinai. Vienas mano geras bičiulis buvo išsikasęs prūdus ir augino juose karpius. Tačiau prieš tai buvo užveisęs daug karosų ir, jų populiacijai pamažinti, įleidęs į telkinuką keletą lydekų. Jos paūgėjusios pradėjo terorizuoti karpius, todėl teko mažinti dabar jau lydekų skaičių. Taip man viename iš tų prūdų pavyko sumeškerioti beveik 10 kg lydeką.
Įsimintiniausia istorija, nutikusi žvejyboje ar ugdant jaunuosius meškeriotojus?
Šilalėje mano auklėtiniai viename iš mūsų būrelio akvariumų apgyvendino dvi mažas lydekaites. Tuo tarpu aš iš Vilniaus, kepurėje, (kad tik nesušaltų) parvežiau kelis barbusus. Kadangi neturėjome laisvo akvariumo, teko juos įleisti draugėn su mažosiomis plėšrūnėmis. Taip vieną rytą atėjus man uždegti šviesą akvariumams, pamačiau, kad barbusų neliko nei kvapo, o lydekaitės plaukiojo su storiausiais pilvais.
Penki „auksiniai“ Vacio patarimai meškeriotojams?
1. Griežtai laikytis mėgėjiškos žūklės taisyklių ir nuostatų, ir visai nesvarbu, patinka jos mums, ar ne. Tik taip galime išugdyti pilietišką ir atsakingą meškeriotojų bendruomenę.
2. Nebūti godiems. Jeigu žuvys kimba ir gerai kimba, ir jas traukiate viena po kitos – turėkite saiką, netgi jeigu visas paleidžiate atgal į gimtąją stichiją. Ištraukite keletą ir ,numarinę azarto kirminą, sustokite – pasigrožėkite gamta, patyrinėkite aplinką, gyvūniją ir augaliją, tai tikrai atneš daug daugiau įsimintinų akimirkų, nei kalnas sužvejotų žuvų.
3. Pagarba laimikiui. Aš manau, kad žuvys yra didžiulė gamtos dovana ir jas „šveisti“ atgal į vandenį, ar išmėtyti ant ledo tikrai nedera. Vaikams visada sakydavau: „Niekada nemėtykite savo laimikių ir nesvarbu, ar tai bus didžiulis karšis, ar mažytis pūgžliukas, visus gražiai paleiskite vandenin. Ir jeigu jums tikrai reikia, pasilikite. Juk pietų stalui ir tėvelių nudžiuginimui reikia tikrai nedaug.
4. Būkime kultūringi, tiek leisdami laiką prie vandens, tiek su kitais savo kolegomis žūklėje. Nors pastaruoju metu stebiu meškeriojimo kultūros augimo tendenciją Lietuvoje.
5. Pažinti žvynuotąsias ir jų gyvenamąją aplinką. Yra meškeriotojų, nepažįstančių žuvų. Mažųjų žuvelių, kurios nemeškeriojamos, tokios kaip kūjagalviai, šlyžiai, išvis nežino. O kad vandenyje gyvena klumpelės, dafnijos, ciklopai – žalio supratimo neturi. Todėl aš sakau visiems meškeriotojams: ne tik žinokite, kokio ilgio žuvį galite imti, bet ir kaip ji gyvena, kada neršia, kaip ir kuo maitinasi. Žiūrėkite į gamtos ir meškeriojimo pasaulį plačiai atmerktomis akimis.
Ko palinkėtumėte jauniesiems Lietuvos meškeriotojams?
Kuo dažniau eiti meškerioti. Laisvu metu raginčiau vaikus stengtis patiems pasigaminti kokį nors masalą ar įnagėlį. Ir, nors šiais laikais žūklės prekių parduotuvėse gali rasti visko, ko širdis geidžia, bet, manau, savo pasidirbtu masalu labiau tiki ir todėl sumeškerioji daugiau. O ir pats gamybos procesas leidžia atrasti vis kažką naujo
Dėkojame už interviu ir linkime jums sveikatos bei daug gražių rytų prie upės ar ežero kranto!