Pirmiausia, aptarkime kaip ir kuo maitinasi ešeriai. Kaip žinia, ešeriai yra gyvulinės kilmės maistu mintančios ir gana plėšrios žuvys. Kitaip sakant, ešerių grobiu tampa bet kas, kas judančio po vandeniu. Tai yra žuvys, kirmėlės, vėžiagyviai, varliagyviai, vabzdžiai ir pan.
Dideli ešeriai dažniau maitinasi lengvu grobiu. Tai gali būti ligotos ar negyvos žuvys, paskendę sliekai ir taip pat vėžiai. Taip yra todėl, kad senos žuvys, juda daug lėčiau, dažnai atsiskiria nuo didelių būrių ir grobio medžioklė pasidaro sudėtingesnė.
Meškeriotojai, gaudantys ešerius plūdinėmis ar dugninėmis dažniausiai ešeriams bando įsiūlyti kompostinį arba naktinį slieką. Įdomu tai, kad net maži ešeriukai dažnai sugaunami naudojant didelius masalus. Ne kartą yra tekę sugauti ešeriuką, kuriam kabliukas net neįsmigęs, tačiau žuvis tiesiog „laikosi“ ant didelio naktinio slieko. Tai iš tikrųjų gali būti problema, nes paprastai tų mažųjų, iki 15 cm ešeriuku norisi išvengti.
Taigi, ką daryti, kad taikytis į tik didelius ešerius? Atsakymo į šį klausimą nežinojau gana ilgą laiko tarpą. Kai specifiškai meškeriodavau ešerius, tiesiog naudodavau sliekus. Tai paprastai reikšdavo, kad sakykime, kas 10 ar pan. mažų ešeriukų pasitaikydavo vienas didesnis. Maniau, kad tai yra logiška, nes būryje mažų ešerių yra gerokai daugiau nei didesniųjų.
Prieš kelis metus, reguliariai dalyvaudavau žūklės varžybose viename iš Škotijos komercinių vandens telkinių. Atėjus žiemai, kai kurie meškeriotojai imdavo naudoti krevetes varžybų metu. Jomis sugaudavo karpių ir didelių ešerių. Kartais tokio dydžio, kad net to telkinio savininkui tai sukeldavo nuostabą - tokio dydžio ešerių jis neatsiminė, kad būtų žuvinęs. Tada, to fakto, kad tie ešeriai buvo sugauti krevetėmis, nesureikšminau.
Po kurio laiko atsitiktinai žiūrėdamas povandeninę vaizdo medžiagą internete, pamačiau, kaip pora ešerių puola vėžį ir netrukus jį praryja be didesnių ceremonijų. Taip pat panašiu metu teko paskaityti vieną iš Didžiosios Britanijos žūklės žurnalų, kur viename iš straipsnių buvo aptariama invazinių vėžių rūšių įtaka upių faunai. Buvo rašoma, kad upėse, kur tų vėžių koncentracija didžiausia, ešeriai ėmė užaugti iki rekordinių dydžių ir autorių teigimu, taip yra dėl to, kad ešerių mitybos racioną papildė itin vislūs vėžiai.
Tada viskas gražiai ir susidėliojo į vietas, tarsi sudoku. Dideli ešeriai mielai kimba ant meškeriotojų siūlomų krevečių, nes jos jiems skoniu ir kvapu primena vėžius. Tokia būtų, mano nuomonė, nes mano skonio ir kvapo receptoriai taip pat nelabai atskiria vėžį nuo krevetės. Iš tikro ešeriui krevetė gali pasirodyti dar geriau – nereikia kovoti su gyvu vėžiu ir rizikuoti.
Iš tikro, kai pirmą kartą pabandžiau užverti krevetę ant kabliuko – buvau šiek tiek šokiruotas. Tada žūklėje masalui taip pat turėjau sliekų. Sliekais žūklė buvo sunki – daug kibimų, bet žuvys buvo smulkios. Uždėjus krevetę ant kabliuko, mažų žuvų kibimai tiesiog dingo. Kai plūdė nerdavo, pakirtus, aname gale kiekvieną kartą buvo padorus dryžuotis.
Taigi, kodėl krevetės yra toks selektyvus masalas išrenkantis tik didelius ešerius? Manau, tai yra susiję su tuo, kad ešeriai natūraliai išmoksta medžioti ir sudoroti vėžius tik senatvėje. Kitas samprotavimas – galbūt ešeriai turi pasiekti tinkamą dydį (tame tarpe ir nasrų dydį), kad saugiai triuškinti vėžių kiautus. Tiesa tai ar ne, nežinau, bet tai šie išvedžiojimai atrodo logiški, ir tikiu, kad neturėtų būti toli nuo tikrųjų priežasčių. Iš kitos pusės, daugumai meškeriotojų, svarbiau yra rezultatas, o ne žinių turėjimas kas ir kodėl. Šioje vietoje tikrai galiu patvirtinti, kad krevetės tikrai „atrenka“ didelius ešerius. Visai kitaip nei sliekai, kuriuos čiumpa tiek dideli, tiek maži pasišiaušėliai.
Dar šiek tiek apie vėžius. Pagalvokime, kaip vėžiai juda ir ginasi. Vėžiai yra lėti padarai ir gali greičiau plaukti tik atbuli. Beje, jie plaukia atbuli nematydami kur. Vėžiai gali apsiginti žnyplėmis tik iš priekio. Ešeriui užtenka priplaukti nepastebėtam vėžio iš už nugaros ir vėžys tampa lengvu kąsniu. Įsivaizduokime, kaip keletas ešerių apsupa vėžį lygesnėje vietoje. Manau, vėžys neturi jokių šansų išsigelbėti, nes vėliau ar ankščiau vienas dryžuotis vis vien bus patogioje atakai pozicijoje. Taip pat jei vėžys sugebėtų įsikibti ešeriui į nasrus, dryžuotis jį tiesiog nusipurtytų, nes šios žuvys sugeba „nusipurtyti“ net meškeriotojų kabliukus.
Turbūt galvojate, tai kodėl gi nepamiršti krevečių ir tiesiog meškerioti naudojant vėžių mėsą. Iš tikro, tikiu, kad vėžio mėsa nė kiek nenusileistu efektyvumu krevetėms. Meškeriotojai naudoja krevetes dėl praktinių sumetimų – jų tiesiog galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. Tuo tarpu paruoštos vėžių mėsos taip lengvai neįmanoma gauti, ypač Didžioje Britanijoje.
Tikiuosi, įtikinau, kad ešerių žūklė krevetėmis yra ne iš piršto laužtas dalykas. Vis dėl to, jei liko abejingų – pateikiu trumpą žūklės aprašymą, kur sugavau ne vieną trofėjinį ešerį krevetėmis.
Kur ieškoti ešerių?
Ešerių žūklės krevetėmis demonstracijai pasirinkau vieną iš Cambridgeshire'o ežeriukų. Tikslios vandens vietos neatskleisiu, o taip pat ežeriukas tikslaus pavadinimo kaip ir neturi.
Pasirinkau šį ežeriuką, nes žinau, kad jame yra šiokia tokia ešerių populiacija. Esu čia ankščiau meškeriojęs ir sugavęs ešerių, kaip ir kiti kolegos meškeriotojai. Taip pat, kadangi meškerioti susiruošiau kalendorinės žiemos pradžioje, kai vanduo jau atvėsęs, vandens telkinio / žūklavietės pasirinkimas yra labai svarbus norint nelikti be laimikio. Svarbu meškerioti nedideliame vandens telkinyje, nes tik tada tikimybė aptikti žuvį vis vien lieka gana didelė. Šis ežeriukas gana seklus vidutinis gylis turbūt bus 1,5 m gylio. Atvykus prie vandens iškart pastebėjau, kad vandens lygis pakilęs 10–15 cm.
Oro temperatūra +10 pagal Celsijų. Vandens temperatūra šiek tiek mažesnė, nes naktimis temperatūra pastaruoju metu buvo gerokai žemesnė. Anokia čia ir žiema, pasakysite. Bet taip jau yra: Didžiojoje Britanijoje speigų retai būna ir ant ledo lipti netenka.
Diena žūklei pasitaikė vėjuota, todėl išsirinkau vietą tarp dviejų krūmų, kur įsikursiu. Bent šiokia tokia užuovėja. Jaukinsiu ir meškeriosiu netoli ežeriuko salos, kur susidariusi užuovėja. Mintis labai paprasta, tikiuosi, kad ten vanduo šiltesnis maža laipsnio dalele ir gal būt žuvys norės ten sukinėtis.
Krevetės ir batonas
Jei dar būtų sviesto – būtų galima kalbėti ir apie sumuštinius. Na, o baigiant juokauti, žūklei šiandien turiu tik du komponentus, kuriuos bandysiu įsiūlyti žuviai.
Su krevetėmis, kaip ir aišku. Prekybos centre nusipirkau 200 g pakelį ne pačių brangiausių Tesco šaldytų šaltavandenių krevečių. Tikrai ekonominis masalas. Sakykime pinta musės lervų kainuotų gal du kartus daugiau.
Dabar apie batoną. Kodėl į ešerių žūklę pasiėmiau batono? Pirmiausia, meškeriosiu dugnine ir noriu jaukinti karpytomis krevetėmis, todėl batonas bus tarsi medžiaga, kurią naudosiu užkišti šėryklą iš abiejų galų, kai viduryje bus smulkintos krevetės. Antra, į jaukinimo vieta noriu privilioti ir kuojų, kurių čia gausu. Taigi, batonas privilios kuojas, o kuojos privilios ešerius. Tačiau, tikrai nenoriu naudoti parduotuvinio jauko, nes jis į jaukinimo vietą priviliotų per daug kuojų ir ešeriams turbūt būtų sunkiau surasti krevetę su mano kabliuku, kai aplinkui zuja tuntai kuojų. Iš tikro, prieš žūklę sprendžiau naudoti batoną ar kurmiarausio žemę, tačiau pasirinkau batoną. Batoną pasiruošiau namie su virtuviniu maisto smulkintuvu sumaldamas batono riekes iki trupinių. Vėlgi, ekonominis variantas, bet šiuo atveju, manau, jis duos geresnį rezultatą nei parduotuvinis jaukas.
Svarbios detalės
Šiandienos žūklei pasirinkau pačius paprasčiausius įrankius. Neminėsiu, ričių, kotų, valų diametrų ir t.t. nes tai nėra taip svarbu. Tačiau keletas dalykų ešerių žūklėje yra labai svarbu ir tai nepriklauso nuo masalo ar net metodo, kuriuo jie gaudomi. Pabandysiu juos glaustai pateikti sąraše.
1. Reikia naudoti didelius ir labai aštrius, tačiau ne per storiausius kabliukus. Ešerių burnos yra kaulėtos todėl tik naudojant didelį ir aštrų kablį galima užtikrintai pakirsti žuvį. Šiandien naudoju 12 nr. Guru LWG.
2. Kai meškeriojama dugnine, sistemėlė turi būti inline nes ešeriai maitinasi kitaip nei sakykim karšiai ar karpiai. Ešeriai retai patys užsikirs nuo šeryklėlės svorio.
3. Kai meškeriojama dugnine, reikia naudoti gana jautrias viršūnėles, kad tiksliai pamatyti, kada ešerys paėmė masalą. Pasirinkau 1 uncijos viršūnėlę, pagal Drennan klasifikaciją, kuri yra pakankamai jautri.
4. Pakirtimas turi būti tikrai „vyriškas“, jei naudojamas mono valas ir šiek tiek silpnesnis su pintu valu. Per silpnai pakirtus ešerį, jis greičiausiai nusipurtys kabliuką vos tik stipriau įtemptus valui.
Metas trofėjams
Apie 11 valandą ryto jau įsikūręs ir pasiruošęs žūklei. Aiškaus plano neturiu. Pradėsiu be startinio jaukinimo ir permetinėsiu kas 15 min ir po to, esant reikalui sumažinsiu arba padidinsiu laukimo laiką. Žinau, kad svarbiausias dalykas šiandien bus susitelkimas, kantrybė ir tikėjimas tuo, ką darau. Jei sugaučiau bent 3 gražius ešerius, būčiau patenkintas.
Užsiklipsuoju 10–15 m nuo salos, pačiame užuovėjos ploto viduryje. Mesti reikės maždaug 25–30 m atstumu.
Taigi, čiumpu keletą krevečių, kaušelį ir žirkles: sumetu krevetes į kaušelį ir sukarpau jas žirklėmis iki kuo mažesnių gabaliukų. Tuomet griebiu meškere ir sistemėlę. Krevetę tvirtinsiu naudodamas „plauko sistemą“, tai turėtų padėti pakirsti daugiau ešerių. „Plauko sistemą“ sudaryta iš Drennan Quick Stop – tai yra tarsi spyglys, kuris pririšamas „ant plauko“ ir tuomet tas spyglys tiesiog perduriamas per masalą. Šie Drennan Quick Stop turi ertmę priešingame gale nei smaigalys, į kuria įkišama speciali adata ir tuomet spyglys tampa tarsi adatos pratęsimas ir juo perveriamas masalas. Iš tikro, tai nėra labai lengva paaiškinti. Taigi, pripildau šėryklą smulkintomis krevetėmis ir užkemšu turinį iš abiejų galų jauku iš batono.
Pirmas metimas ir sistemėlė skrieja ten kur planavau, tačiau jei vėjas kils ir toliau, reikės keisti šeryklėlę į sunkesnę. Lėtai skandinu valą, ir padedu meškerę ant stovelių. Dabar prasidės tikras kantrybės išbandymas.
Laukiu pirmas 15 min – jokių ženklų nepastebiu, dugninės viršūnėlė tarsi akmeninė ir vėjo gūsis kartas nuo karto ją supurto. Laikas permesti. Kartoju procedūrą. Pakeičiu krevetę „ant plauko“, taip pat vėl sukarpau keletą krevečių, kurios keliauja į šėryklą ir užmetu. Laukiu toliau.
Po maždaug 5 minučių viršūnėlė ima linkčioti, aiškiai rodydama, kad kažkas sugriebė mano krevetę ant kabliuko. Stipriai paketu ir iškart jaučiu nemenką svorį aname gale. Žuvis pasileidžia į kairę ir pradedu tikėti, kad tai turėtų būti tai ko atvykau. Po kelių akimirkų jau kovoju su žuvimi pakrantėje. Žuvis bando keletą kartų spurtuoti link vidurio, tarsi karpis. Tai mane ima neraminti, ešeriams tai nebūdinga. Nejau tai bus koks per anksti nubudęs lynas? Dar po kelių akimirkų pamatau šviesią stambaus ešerio papilvę ir sugebu jį pasemti graibštu pirmu bandymu. Kai pamatau ešerį graibšto dugne – apima džiaugsmas. Iš pažiūros, turėtų būti virš kilogramo! Iš tikro būtų galima vynioti meškerę, laikyti žūklę pasisekusia ir vykti namo. Tikrai ne kiekvieną dieną tokių egzempliorių pasitaiko! Emocijoms šiek tiek atslūgus nusifotografuoju su klumpiniu ešeriu. Neblogai ar ne?
Po fotosesijos ešerys keliauja į sietelį ir su šypsena meškerioju toliau. Tos 15 minučių laukimo jau nebeatrodo tokios gūdžios. Iš tikro jos praskrieja gana greitai, kai žinai, kad viską darai teisingai ir tai veikia.
Permetu. Nusprendžiu nieko nekeisti. Laukimo intervalą palieku 15 minučių. Tik prieš kitą kartą užmetant pakeisiu šėryklą į tokio pačio svorio, tačiau mažesnę. Taip darysiu todėl, kad užmesti darosi sunku. Vėjo kryptis keičiasi į šoninį ir jis stiprėja. Mažesnė šėrykla padės lengviau užmesti.
Palaukus maždaug 10 minučių dar vienas kibimas. Viršūnėlė lėtai sulenkiama ir po to atleidžiama. Pakertu ir jaučiu vėl jaučiu nemažos žuvies smūgius. Priešinasi žuvis labai panašiai kaip ir pirmasis ešerys: ima plaukti į kairę. Taigi, turbūt bus dar vienas dryžuotis. Netrukus ešerys numeris du jau mano graibšte. Gerokai mažesnis nei pirmasis, gal 400–500 g, bet tikrai neprastas laimikis bet kurio meškeriotojo standartais.
Panašu, kad šiandien iš tų dienų, kai viskas eina kaip iš pypkės. Stambūs ešeriai maitinasi ir man pavyko surasti vietą, kur jie laikosi, todėl kibimai seka dažniau nei tikėjausi.
Meškerioju toliau. Pakertu dar vieną žuvį. Šįkart žuvis priešinasi kitaip ir nebando spurtuoti į kairę. Netrukus pasemiu gražią, 300–400 g siekiančią kuoją. Šiek tiek netikėtas laimikis. Pirmiausia todėl, kad susidomėjo dideliu masalu, antra, maniau, kad didelių kuojų šiame vandens telkinyje nėra, nes niekada neteko jų sugauti.
Dar po kelių 15 minučių intervalų be kibimų sulaukiu ketvirto kibimo. Žuvis vos tik pakirsta ima plaukti į kairę. Jau puikiai žinau, kas aname gale. Dabar svarbiausia, kad žuvis neatsikabintų. Mano naudai, kaip nenutinka ir dar vienas rainis netrukus pasemiamas graibštu. Panašaus dydžio kaip ir antrasis ešerys, gal kiek mažesnis.
Nepastebimai artėja vakaras ir darosi vis tamsiau ir tamsiau. Besiruošdamas baigti žūklę ir pažadėdamas sau, kad kiekvienas kitas metimas bus paskutinis, sugebu suvilioti dar tris ešerius. Vienas iš jų, panašaus dydžio kaip ir pirmasis. Galiausiai prisiverčiu nulipti nuo platformos trumpai fotosesijai su laimikiu. Taigi, finišuoju su 7 žuvimis. Net žuvų skaičius šiandien sėkmingas! Mano nuomone, tai solidus laimikis, turint omenyje, kad meškeriojau esant šaltam vandeniui ir taikiausi tik į stambius ešerius.
Tikiuosi, pagaliau įtikinau, koks efektyvus masalas gali būti krevetės. Pabandykite šį masalą savo žūklėse, rezultatai tikrai nenuvils!