Ne kartą teko girdėti iš žmonių, mėgstančių nardyti mūsų skaidriavandeniuose ežeruose ir užtvankose, kad daugiausia jie panėrę mato didelių ešerių. Ir mato juos ten, kur, atvirai pasakius, retai kas gali pasigirti reguliariai jų pagaunanti spiningu. Juo labiau – daugiau kaip vieną du.
Ilgą laiką galvodavau, kad narai perdeda, bet kai senesniais laikais keletą kartų teko užkabinti brakonierių paliktus tinklus, įsitikinau, kad jie tikriausiai neklysta. Dideli ešeriai juose būdavo vos ne dažniausiai randamas laimikis.
Keli puskilograminiai ešeriai per dieną. Ar gali taip būti?
Ešerius tikslingai spiningu gaudau seniai, manau, mažiausia pora dešimtmečių. Esu ganėtinai neblogai „perkandęs“ šios žūklės subtilybes nedideliuose ir negiliuose tvenkiniuose ir karjeruose, nemažai teko žvejoti ir kitur. Bet tik ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti žūkles, kad vidaus vandenyse (apie Kuršių marias ir Nemuno žemupį ir kitas panašias žūklavietes šioje vietoje nekalbu), kad būtų pavykę per dieną pagauti daugiau kaip tris per puskilogramį sveriančius ešerius.
Ši sritis man vis dar yra terra incognita, todėl kai išgirdau iš naujo pažįstamo Andriaus Urbono, kad šaltuoju metu užtvankose pagauti bent keletą ar keliolika tokio dydžio ešerių nėra joks stebuklas, atvirai prisipažinsiu, nepatikėjau. Nors ir žinojau, kad už mano pašnekovo pečių – ne vienų metų žūklės varžybų spiningavimo lygoje patirtis ir gana aukšta reitingas LSL lentelėje.
Andrius, išgirdęs mano balse skeptiškumo gaideles, tiesiai šviesiai pasakė – atvažiuok ir pats pamatysi.
Žinoma, kad tai buvo vienas iš tokių pasiūlymų, kurių, būdamas azartišku meškeriotoju, negali atsisakyti. Todėl vieną ankstų spalio pabaigos rytą dūmiau dar su tamsa, keikdamas nesuskaičiuojamis „fūras“ ir kelio remontus „Via Baltica“ lietuviškos Čikagos link, netoli kurios buvome sutarę susitikti su Andriumi. Ten persėdau į Andriaus automobilį ir nušvilpėme Šiaurės Aukštaitijos keliais toliau, kol pasiekėme Andriaus „pažadėtąją žemę“ – užtvanką, kurioje nusileidome valtį.
Ryto tyla
Rytas pasitiko niūroka rūko migla, kraują stingdančia vėsuma ir užtvankos vandenį šiaušiančiu pietryčiu vėju. Sinoptikai žadėjo saulę, pietvakarių vėją ir ganėtinai šiltą orą, bet eilinį kartą nepataikė – šiurpas bėgo visu kūnu ir greit supratau, kad padariau klaidą, jog „neįlindau“ į žieminį kostiumą ir nepasiėmiau pirštinių. Echoloto ekranas taip pat rodė vos 6,5 laipsnių temperatūrą ir sunkiai galėjai patikėti, kad dar prieš pora savaičių uždarinėjome maudymosi sezoną kartu su bendradarbiais viename Dzūkijos ežerų.
Pirma vieta, kur pagal Andriaus komandą išmečiau, buvo netoli išplaukimo vietos. Nors kranto nendrės buvo šalia, dugno ieškiklis rodė pusšešto metro gylį, kietą dugną bei kažkokią gyvybę, esančią tiesiai po valtimi. Kolega pradėjo laimę bordo spalvos šimtakojį primenančiu masalu, o aš labiau pasitikėjau daugelyje užtvankų sėkmingai išbandytu skaidriai rudos spalvos valgomu riperiu. Bet ešeriams, jeigu tokių čia ir buvo, mūsų masalai nepaliko jokio įspūdžio.
Mįslingas siurprizas iš po valties
Teko perplaukinėti į kitą vietą. Trys valandos žvejybos – jokių žuvies požymių. Kylantis pietryčių vėjas šiek tiek prasklaidė miglą, tačiau saulė, kurią žadėjo prognozės, taip ir nepasirodė. Šaltis dar didėjo, o kartu su juo augo ir mano abejonės – ar iš tiesų kažką pagausime šioje žūklėje. Mačiau, kad pradėjo nervintis ir mano kolega, keisdamas masalus vieną po kito, čiupdamas tai vieną, tai kitą spiningėlį su surištomis skirtingomis sistemomis. Tai jis bandydavo laimę su „karolinos“ sistemėle – voframine kulka ir pavadėliu su kabliuku – tai grįždavo prie klasikinio galvakablio. Galų gale buvo panaudota ir „drop shot“ sistemėlė, bet rezultatas nesikeitė.
Vienoje vietoje, prisitraukęs masalą beveik prie valties, pabandžiau su juo pažaisti lyg su žiemine meškere, tai yra kilsteldamas masalą kotu vertikaliai ir vėl nuleisdamas žemyn. Gaudant vėlyvą rudenį Pakaunės tvenkiniuose šis triukas man kartais suveikdavo. Gal trečią kartą pakėlus ir nuleidus masalą žemyn kažkas piktai žiebė per jį, kirtau – kotas sulinko lanku ir sužviegė ritės stabdžiai. Deja, ne ilgai. Netrukus nežinomas priešininkas atsikabino ir paliko mįslę, kas čia galėjo būti – sterkas, lydeka ar rekordinio dydžio ešerys?
Pro šalį praplaukė dar keli spiningautojai, visi kaip vienas tvirtinę, kad šiandien neturėjo dar nė vieno kibimo. Nejaugi mums „pasisekė“ išsiruošti į žvejybą tada, kai plėšrūnai visiškai neaktyvūs? O gal kolega kiek persistengė, pasakodamas apie lengvai pagaunamus didelius ešerius – gal jie kimba toli gražu ne visada?
Kuprių šou
Vienu metu lyg ir labiau prašviesėjo, kiek susilpnėjo vėjas bei kažkoks vidinis jausmas kuždėjo į ausį – kažkas turi keistis . Ir vos tik spėjau apie tai pagalvoti, Andrius kažkaip tyliai šnipštelėjo – „ YRA“. Puslankiu sulinkęs jo „mikromasalinis“ spiningėlis tuo neleido suabejoti, tad man beliko tik čiupti valties gale padėtą graibštą, nuleisti jį į vandenį ir laukti bei kartu su Andriumi spėlioti, kokia žuvis yra kitame valo gale. Matydamas, kaip linksta iki rankenos ne toks jau liaunas „Varivas“ spiningas ir savo linksmą dainą traukia ritės stabdžiai, spėjau, kad aname gale greičiausia ne ešerys ir kova tikriausia užtruks.
Žuvis priešinosi gana ilgai, bet, galų gale, vandens paviršiuje sugeltonavo dryžuoti žuvies šonai. Žuvį sėkmingai jį pavyko „įvairuoti“ į graibštą. Kolega ešeriui davė šešis šimtus gramų, aš – pora šimtų gramų daugiau. Svarstyklės parodė kompromisą – 730 gramų. Gražuolis susigundė 3,5 colio rudos spalvos „Bait Breathe“ vėžiuku-šimtakoju.
Tikriausiai nereikia sakyti, kad po tokios žuvies sugavimo mano entuziazmas kilo kaip ant mielių. Tokio dydžio ešerį paskutinį kartą buvau pagavęs mūsų ežeruose prieš penkis metus, jei ne seniau. Ir šaltis kažkur išgaravo, ir masalą pradėjau traukti daug kruopščiau.
Toje pat vietoje daugiau ešeriai nekibo, tad pakėlę inkarą pajudėjome tolyn, kur, pasak Andriaus, aną kartą jie pagavo keliolika gražių ešerių. Ši vieta lyg ir nebuvo niekuo ypatinga – tradicinis aukštas šlaitas, prižėles krūmų ir gylis, kone stačiai nusiritantis į 6 metrus. Kas krito į akis, tai spalvoto echoloto ekrane rodomas didelis smulkių žuvų susibūrimas – prietaiso spinduliai vos vos sugebėjo pramušti.
Skirtingai nei kitur, Andrius patarė mėtyti ne į vidurį, o kone į pačias kranto žoles. Ir iš tiesų – jau pirmu metimu jis traukė stambų, maždaug pusės kilogramo ešerį. Po to antrą, trečią... O mane tarsi kas užkeikė. Nors svaidžiau masalą į tą pačią vietą panašų guminuką – a nė brakšt. O Andrius gaudė – kone kas trečią metimą sulaukdavo smūgio. Vieni kirtimai baigdavosi užkibusia žuvimi, kiti ne, bet jam KIBO, o man ne. Keičiau guminukus, skirtingo svorio galvakablius, masalo traukimo būdus, bet niekas negelbėjo. Jei nematytum, kaip gaudo kolega, sakytum, čia nėra žuvies. Bet kai jis traukia vieną „klumpinį“ ešerį po kito, o tu „rūkai“ – sunku apibūdinti tą jausmą.
11:1
Greičiausia šuo buvo pakastas pačiuose masaluose ir jų pateikimo būde. „Karolinos sistemėlė“, kuria žvejojo Andrius, leido masalą, lengvai trūkčiojant, beveik „volioti“ dugne. Tuo tarpu mano ant galvakablio uždėtas guminukas, nori nenori, skraidė aukštyn-žemyn.
Antra galima priežastis, kodėl man nekibo, buvo patys masalai. Andrius naudojo vėžį imituojančius guminukus, tuo tarpu mano arsenale iš esmės buvo tik įvairiausi riperiai bei tvisteriai. Badžiau, iškaulinęs iš kolegos keletą tokių masalų, uždėti juos ant galvakablio, bet matyt, ešeriai čia buvo mokyti ir suprato, kad vėžiai aukštyn žemyn „neskraido“.
Gaunant nuo Andriaus sausu rezultatu 5:0 supratau, kad, norint pagauti, teks kažką keisti. Pirmas sprendimas, ką patarė Andrius – pabandyti susirišti klasikinį „paternoserį“ – šoninio pavadėlio principu paremtą sistemą. Tą ir padariau ir iš tikrųjų tai davė rezultatus – ešeriai bent jau pradėjo stuksenti į masalą. Tik niekaip nepasisekė jų pakirsti. Gal iš kokio šešto karto pavyko parsitraukti maždaug 400 gramų sveriantį „garbės“ ešerį. Toliau kibimai liovėsi visiems. Matyt, ešerių būrys pasitraukė ar žuvys „atsižiūrėjo“ masalų.
Andrius pasiūlė perplaukti ir apsvaidyti tą pačią vietą iš kitos pusės su galvakabliu ir ant jų užverta varlytės imitacija. Tai jam davė dar tris ešerius, tiesa, mažesnius. O aš ir toliau „mėgavausi“ retais tuščiais kibimais.
Žodžiu, esant daug sakančiam rezultatui 11:1 šios vietos tikrinimą baigėme. Sutinku, kad kolega pažįsta šią balą kaip savo penkis pirštus, o aš čia tik pirmą kartą. Kad jis žvejys sportininkas, specializuojantis ešerių žūklėje ir daugybę valandų praleidžiantis varžybose ir treniruotėse, o aš tik mėgėjas, kuriame ešerių žūklė yra viena iš daugelio žūklių. Bet kad ir ką sakytum – per mano žvejiškas ambicijas kažkas lyg volu pervažiavo.
Plaukėme į kitas vietas, tačiau tokio Eldorado, kokį radome čia, surasti nepavyko. Iš vienos vietos Andrius ištraukdavo 1 ar 2 ešerius, aš – turėdavau barkštelėjimą arba ne. Ir vėl tekdavo ieškoti kitos vietos. Pora valandų atvargęs su „paternosteriu“, nutraukęs keletą pavadėlių su guminukais, supratau, kad šiam reikalingas kiek kitoks kotas, kiti įgūdžiai. Ir apskritai, norint pagauti šiandien – geriausia daryti tai, ką moki daryti geriausiai. Kadangi su džigu „draugauju“ jau pora dešimtmečių, nusprendžiau grįžti prie jo, o gaudymo „paternosteriu“ ir „kulkomis“ mokslus atidėti kitam kartui.
„Džiazas su krokodilu“
Apie vidurdienį stabtelėjome ties aukštu ir žvyringų užtvankos šlaitu. Andrius sakė, jog šioje vietoje yra ne vienas kelmas, tačiau pasitaiko pagauti ir labai gražių ešerių. Kad dugne yra kliuvinių netrukome įsitikinti – kiekvienas iš mūsų jiems atidavėme duoklę. Tuo pačiu tai buvo gera proga pasikeisti masalą. Ir šįkart akis užkliuvo už bičiulio Žilvino, dabar vargstančio kitapus Atlanto, padovanoto keistoko guminuko. Lyg ir sliekas, lyg ir žuvytė, bet labai keistos bordo-violetinės spalvos. Nedaug jis teikė vilčių. Bet iš kitos pusės – ką gali žmogus žinoti, kas tų žuvų galvoje.
Švystelėjau jį ten, kur Andrius teigė esant kelmą ir kur galimai slėpėsi patys didžiausi ešeriai, ir po poros pakėlimų aname valo gale pajutau kietą stuktelėjimą. Kai gaudai pintu valu ir jautriu kotu, dažnai taip „pasireiškia“ kieti kliuviniai – kelmai, šakos, akmenys. Bet šį kartą „kelmas“ pajudėjo į šoną ir abejonių neliko – aname gale yra neeilinė žuvis. Pradžioje ji dar leidosi traukiama ir tikėjausi netrukus vandens paviršiuje išvysti rekordinio ešerio siluetą, bet pakelta prie valties žuvis patraukė su tokia jėga, kad ešerio versiją teko atmesti. Na, neužauga pas mus tokio dydžio ešeriai, kad galėtų taip neklausyti spiningo.
Be to, ir ešerio pasipriešinimas kitoks – nervingas, besiblaškantis, besimėtantis iš vieno šono į kitą, o ši žuvis elgėsi pernelyg ramiai.
Būgštavau dėl pavadėlio – 0,2 mm fluokarbonas tikrai nėra geras sąjungininkas grumiantis su lydekomis, todėl pradžioje su žuvimi teko žaisti švelniai, pernelyg neforsuojant traukimo – neaišku, masalas įrytas ar ne. Paskubėsi – galėsi nagus graužt. Bet ir margoji pradėjo rodyti nuovargio ženklus – jos viražai apie valtį darėsi vis silpnesni, vis dažniau ją pavykdavo sukelti į paviršių. Po kelių minučių kovos gražuolė pasidavė. Tiesa, prieš pat galą, jau būdama graibšte, visgi nukando pavadėlį.
Trikilograminis lydys (tiesa, vėliau pasvėrus, „sumažėjęs“ iki 2,7 kg) nurimo valtyje. O aš garsiai atsikvėpiau, kaip kašalotas, išniręs iš kilometro gelmės.
Kova subtiliu įrankiu su tokia žuvimi negrįžtamai „nuplovė“ visas patirtas nesėkmes.
Vakarinis galvakablio renesansas
Tikėtis ešerių ten, kur ką tik sėdėjo šis „krokodilas“, tikriausiai nebuvo prasmės, todėl kėlėme inkarą ir pajudėjome užtvankos aukštupio link. Andrius ir toliau įrodinėjo, kad yra burtininkas ešerių žūklėje ir ištraukdavo vieną kitą ešerį. Aš stengiausi neatsilikti, tačiau pasisekė pagauti tik vieną dryžuotį – dar pora jų atsikabino pusiaukelėje.
Diena ritosi į pabaigą, tad nusprendėme sukti namo, prieš tai dar geriau patikrinę tą vietą, kur nesėkmingai pradėjome žvejybą. Pasak Andriaus, toje vietoje ir pačią didžiausią nekibos dieną pavyksta pagauti ešerių. Jų negali ten nebūti. nes dugne velnias koją, nusilaužtų, kiek ten daug visokių akmenų, kelmų ir kitokio gero yra...
Pasakyta – padaryta. Praskrieję geru greičiu visą tvenkinį, stabtelėjome netoli ten, kur palikome automobilį. Ši vieta buvo kiek gilesnė nei kitos – krantai apaugę nendrėmis ir šiaip matėsi, jog tai – viena iš gilesnių tvenkinio dalių. Andrius iškart paleido į darbą kulką su vėžiukais, o aš likau ištikimas savo užjūrio retenybei ir švystelėjau jį į kitą krantą.
Masalas nespėjo nė pasiekti dugno, kai kažkas piktai žėrė per spiningą ir pasileido žoles. Teko jį stabdyti ir, pasikliaujant spiningo lankstumu, įtikinti keliauti valties link. Pagal koto išlinkimą sprendžiat, ši žuvis buvo mažesnė nei praėjusi, nes pavyko ją valdyti. Bet ir pakankamai didelė, kad paliktų intrigą, kas tai – lydeka ar gražus ešerys? Netrukus Andriaus graibšte kepurnėjosi gerokai per kilogramą perlipusi lydeka. Laimikis gražus, ypač įvertinant, kad gaudai mikromasalais, bet... Mes atvažiavome čia gaudyti didelių ešerių, o man sekasi gaudyti tik lydekas. Matyt, jau tokia ta žmogaus prigimtis – jai vis ne gana...
Jau pradėjo temti, kai sulaukiau pikto kibimo iš po valties. Žuvis priešinosi aršiai, bet kitaip, nei prieš tai, tad mintyse meldžiausi, kad tik čia būtų ne lydeka. Ir mano maldos buvo išklausytos – rankose suspurdo tamsus, geltonas puskilograminis ešerys. Sunku apibūdinti džiaugsmą, kurį jis sukėlė. Dar po minutės spiningą užlenkė ir kaip reikiant ritės stabdžiais užgrojo gerų šešių šimtų gramų jo „brolis“. Po šio kibimo jau norėjosi šokinėti valtyje – vis dėl to suradau „vaistą“ ir aš. Tuo tarpu Andriui su jo vėžiais, varlėmis ir kulkomis, atrodo, „užsirišo“ – jis vakare nesulaukė nė kibimo. Tegu trumpai, bet aiškiai lyderiavo klasikinis džigas.
Faktai, išvados ir prielaidos
Nelaukėme sutemų, krovėmės mantą į automobilį ir suskaičiavome rezultatus. Iš viso per dieną pagavome 22 ešerius, svėrusius nuo maždaug 200 g (kadangi ešerius paleidinėjome, tai mažesnių nesvėrėme) iki 730 gramų bei dvi lydekas.
Kokias išvadas padariau sau po šios mūsų žūklės? Pirmiausia, kad didelių ešerių mūsų vidaus vandenyse tikrai yra juos galima reguliariai gaudyti ir pagauti. Tereikia išmokti tai daryti. Laikai, kai turėdamas keletą guminukų ir galvakablių ir vieną lengvą spiningą visiems gyvenimo atvejams galėjai tikėtis gerai pagauti beveik visur ir visada, matyt, praėjo. Negrįžtamai. Iš už jūrų marių atkeliavo naujesnės spiningavimo technikos, pasirodė naujesni masalai, kuriems mūsų vandenų dryžuočiai dar nespėja atsispirti. Žodžiu, kaip sakė vienas praėjusio amžiaus nelabai daug gero pasauliui atnešęs veikėjas, nuolat reikia mokytis, mokytis ir mokytis.
Šios dienos, ir, kaip sakė Andrius, jo ne vienerių metų stebėjimas parodo, kad žuvytę imituojantis masalas šaltuoju metu nėra pats geriausias sprendimas, ką pagrįstų ir tas faktas, jog absoliuti dauguma ešerių buvo pagauti „valgomomis“ vėžių, varlių, laumžirgio lervų ir dievai žino kokių gyvių imitacijomis ir tik trys iš mano pagautųjų kažkuo panašiu į žuvyte. Galbūt ešerių racione šiuo metu žuvytės nėra pagrindinis grobis?
Klausimų ši žūklė iškėlė ir daugiau, kurių negalėjau neužduoti mūsų gidui, parodžiusiam praktikoje, kaip reikia gaudyti didelius ešerius. Andrius į juos atsakė, suteikdamas daug vertingos ir, sakyčiau, gana netikėtos informacijos. Kuria, žinoma, kitą kartą pasidalinsiu su skaitytojais
Žurnalas „ŽvejOK“, 2015