Tiesą pasakius, tas „ką nors“ visada ir sudarydavo didžiausią problemą. Po šitos frazės visada prasidėdavo KGB vardo vertas tardymas – kur jūsų vyras ar draugas žvejoja, kokiu būdu, kokias žuvis dažniausiai gaudo, kokius įrankius jau turi ir taip toliau ir panašiai. Kartais pasisekdavo tai išsiaiškinti ir padėti išsirinkti reikiamą dovaną, tačiau labai dažnai, deja, ne.
Mat mes ne visada linkę pasakoti, kur ir kaip žvejojame, o mūsų antrosios pusės ne visada panori to paklausti ar tuo domėtis. Tad tokiu atveju tekdavo tenkintis banaliaisiais dovanų čekiais arba universalios paskirties daiktais, tokiai kaip termosai, gertuvės, šiltos kojinės ir pan. Vis dėl to, tai, ko gero, yra geriau, nei muselininkui padovanoti voblerių komplektą, o spiningautojui – dugnininko krėslą su meškerių laikikliais...
Bet palikim šį klausimą tiems, kam jis aktualus ir pasvarstykim atvirkščiai – kuo, mes, meškeriotojai, galėtume maloniai nustebinti savo artimuosius? Parvežę iš žūklės namo metrinę lydeką? Vargu. Žuvimi žvejo žmonos ar draugės greičiausia nenustebinsi. O galu gale, kas garantuoja, kad tikrai ją pagausime?
Manau, kad sėkmingos dovanos paslaptis glūdi netikėtume. Kuo labiau sugebėsime nustebinti artimuosius, tuo didesnį efektą pavyks pasiekti. Sakykim, jeigu brangiausioji tikisi, kad po žvejybos grįšite sekmadienį vakare, pavargę ir švelniai, tariant „ne formoje“. Grįžkime šeštadienį, blaivesni už Valančių. Su gėlių arba tegul nors miške nuskintų šakelių puokšte ir pasiryžimu neprašomi paaukoti DĖL JOS sekmadienį namų tvarkymui ar buvimui su vaikais.
Arba apskritai, nevažiuoti vieną kartą, sakysim, Kūčių ar Naujų metų dieną į žvejybą DĖL JOS, nors niekada taip nedarėte ir bičiuliai tai palaikys visiška tradicijų negerbimu ir išdavyste. Taip, vieną žūklės dieną, na, maksimum vieną savaitgalį prarasite. Bičiuliai pabambės, gal prilipdys kokią momentinę „vyro po padu“ etiketę. Bet galiu galvą guldyti – tokio žygdarbio dividentai viršys visus lūkesčius, kai reiks važiuoti į kitas, ilgesnes ir tolimesnes žūklės išvykas arba su antrąja puse derinti brangesnio pirkinio žūklei įsigijimą.
Šie patarimai, žinoma, galioja tiems ir toms, kurių pomėgiai su antrąja puse nesutampa. Tačiau yra juk šiame pasaulį laimingųjų, kurie vyksta į žvejybą kartu, žiūri į pasaulį tomis pačiomis akimis ir džiaugiasi tomis pačiomis buvimo gamtoje akimirkomis. Rodos, ir ką jau čia jiems bepatarsi. Ir taip jie gyvena rojuje. Bet vis dėl to pabandysiu.
Jeigu mėgstate žvejoti kartu kokiame nors ežere ar upėje, pabandykite pakeisti aplinką – padovanoti brangiausiajai kelialapį kartu pažvejoti kur nors toliau. Žinoma, pagal savo galimybes. Vieniems galbūt užteks nakvynės kokiame kokioje kaimo turizmo sodyboje, vidury Labanoro girios, kitam ir palijų ar sykų žūklė kokiame nors Švedijos ar Suomijos užkampyje nebus per brangus. Svarbiausia, kad kelionėje būtų truputį daugiau komforto, romantikos ir, žinoma, jūsų dėmesio brangiausiajai, nei kasdieninėje žūklėje. Tokios abipusės Kalėdinės dovanos tiek jūs, tiek antroji pusė ilgai neužmirš.
Straipsnis buvo spausdintas 2017 m. žurnale „ŽvejOK“