Dr. Tomas Virbickas paaiškino, kodėl reikėtų atverti Anykščių užtvanką

Gamtos Tyrimų centro gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus dr. Tomo Virbicko pastebėjimai, kodėl vertėtų atverti Anykščių užtvanką.

Bendra situacija Lietuvoje

Pirmoje nuotraukoje pavaizduotas Lietuvos upių tinklas, o raudonais kryželiais – užtvankos, bet tik tos, kurios yra ant kiek didesnių upių. Mėlyna spalva pažymėta Šventoji ir jos baseino upės.

Šiuo metu pati Šventosios upė yra patvenkta net 5 vietose. Lietuvos didžiųjų upių tarpe daugiau užtvankų yra pristatyta tik Ventoje (6), Šešupėje (7) ir Virvytėje (11).

Šventosios upėje 2 užtvankos yra pačiame aukštupyje, Šventosios ežeryne, todėl jų daroma žala žuvų migracijai, o tuo pačiu rūšinei įvairovei ir ištekliams nėra tiek didelė, kaip likusių trijų užtvankų, kurios suskaldo gabalais visą Šventosios vidurupį.

Kavarsko užtvankoje įrengtas žuvitakis, kuris, kad ir selektyviai, bet visgi praleidžia tam tikrų rūšių migruojančias žuvis. Tačiau žuvims atsiverianti atkarpa Šventosios upėje yra tik 18 km ilgio. Realiai ji yra dar trumpesnė, nes atsimeta Kavarsko tvenkiniu užlieta upės dalis. Dar apie 20 km prisideda Virintoje, įtekančioje aukščiau Kavarsko. Anykščių užtvankoje žuvitakis teoriškai taip pat yra, bet praktiškai jis nefunkcionuoja. Juo žuvys aukštupio link išvis nemigruoja.

Praeivės žuvys šią Šventosios baseino dalį pasiekia, išneršia, o vėliau ritasi žemyn ar per žuvitakį, jeigu jis tuo metu atidarytas, o jeigu uždarytas tuomet tiesiog ritasi per dambą arba bando prasmukti tarp hidroelektrinės turbinų menčių. Tačiau vietinės, pusiau praeivės žuvys, kurioms migracija į nerštavietes, žiemojimo ar maitinimosi plotus yra taip pat gyvybiškai svarbi Šventosios atkarpoje tarp Kavarsko ir Anykščių iš abiejų pusių yra suspaustos užtvankomis. Lygiai tokia pati situacija yra ir tarp Anykščių ir Užpalių užtvankų. Pusiau praeivės žuvys gali migruoti nebent žemupio link. Bet jeigu jau nuplaukė, atgal nebeužkils.

Trumpai, apie kokias konkrečiai žuvų rūšis eina kalba

Praeivės žuvys turbūt visiems geriausiai žinomos: tai – lašiša, šlakis, žiobris ir upinė nėgė. Visos jos aptinkamos Šventosios žemupyje. Šios žuvys migruoja iš jūros į upes, čia neršia, o paskui grįžta į jūrą arba žūsta, kaip kad upinė nėgė. Upėje paaugę jaunikliai taip pat grįžta į jūra.

Tačiau Lietuvos upėse gyvena ir pusiau praeivės žuvys, kurios migruoja upių baseinų viduje. Jos kyla arba leidžiasi į nerštavietes sraunumose ar kitose tinkamose vietose, žiemoti renkasi į duburius ar plaukia į didesnes erdves upių žemupiuose, o vasaros metu ganosi ten, kur yra daug joms tinkamo maisto ar kur upės nuosėkio metu susiformuoja išgyvenimui tinkama buveinė. Bent vienos iš minėtų buveinių ploto reikšmingas sumažinimas gali labai skaudžiai atsiliepti išteklių dydžiui ar net baigtis visišku rūšies išnykimu.

Tokios žuvys Šventosios upėje yra salatis, ūsorius, kiršlys, upėtakis, meknė, šapalas, vėgėlė ir netgi karšis, kuris kiek gausesnis atkarpoje tarp Kavarsko ir Anykščių, tačiau neturi jokių šansų įveikti Anykščių užtvankos.

Beveik visų minėtų rūšių žuvys pasitaiko tiek aukščiau, tiek ir žemiau Anykščių, tačiau, pvz., salačių, ūsorių, o ypač – kiršlių bei vėgėlių gausumas šiuo metu yra ypatingai mažas, nors kadaise Šventojoje jų buvo gana daug.

Jeigu žuvų migracijos kelias Anykščiuose būtų atvertas, izoliuotoms populiacijoms atsivertų papildomi buveinių plotai, bet, visų svarbiausia, pačios populiacijos taptų kur kas didesnėmis, o tuo pačiu atsparesnėmis įvairiems aplinkos veiksniams. Įspūdingiausio dydžio plotai atsivertų iš jūros migruojančioms praeivėms žuvims. Pačioje Šventojoje migracijos koridorius žuvims pailgėtų net 67 kilometrais. Dar 50 km prisidėtų didžiuosiuose intakuose – Anykštoje, Jaroje ir Vyžuonoje, o šlakiams taip pat papildomai atsivertų ~ 24 km mažesniuose Šventosios intakuose: Pelyšos, Taurožės, Nasvės žemupiuose. Bendras praeivėms žuvims tinkamų upių ilgio prieaugis siektų daugiau kaip 57%, o potencialiai tinkamų nerštaviečių plotas Šventosios upės baseine preliminariais skaičiavimais turėtų padidėti apie 30%.

Trumpai apie kitą problemą, susijusią su Anykščių užtvanka

Užtvankos yra kliūtis ne tik žuvims, bet ir vandens nešamiems sedimentams. Taip vadinamas sedimentų transportas upės vaga yra nenutrūkstamas procesas: potvynis ar ledonešis pagraužia upės šlaitą, į vandenį patenka paplautas gruntas, dalis jo išmetama į pakrantę kitoje upės pusėje ar nusėda toliau vagoje, tačiau dalis beveik nuolatos keliauja žemyn, sparčiausiai – per potvynius ar poplūdžius, kuomet stipri srovė. Užtvankos yra tikros šių sedimentų gaudyklės, kadangi stabdo srovę ir grunto ar dumblo dalelės nusėda ant dugno. Todėl tvenkiniai, lyginant su ežerais, labai sparčiai dumblėja, ir dumblėjimas yra tuo spartesnis, kuo mažesnis tvenkinio ploto ir upės debito santykis. Būtent toks yra Anykščių tvenkinys: jo plotas, lyginant su upės vaga plukdomo vandens kiekiu, yra labai mažas. Bet yra ir kita bėda: kadangi tvenkinys sugaudo didžiąją sedimentų dalį, žemiau tvenkinio gruntą pradeda išnešinėti, nes nėra papildymo iš viršaus. Skirtingai nei paveiksle, už Anykščių užtvankos gruntas yra ne išnešinėjamas, o išmušinėjamas, nes vandens srautas nuolatos krenta iš viršaus. Išmuštas gruntas kiek paplaukia ir nusėda, pradeda formuotis povandeninės salos, ant kurių pradeda augti makrofitai, kuriuos vėliau tenka pjauti.

Anykščių užtvanka palaipsniui dumblėja

Kažkada pliažai buvo ties geležinkelio tiltu, tačiau pastaruoju metu pagrindiniai pliažai kažkodėl įrengti žemiau Anykščių. Tuo tarpu ties geležinkelio tiltu teritorijos yra akivaizdžiai užmirkusios. Užtvanka buvo pastatyta apie 86–87 metus, t.y. tik prieš 32–33 metus, tačiau dumblėjimo požymiai jau yra akivaizdūs. Užtvindytos atkarpos rekreacinė vertė kuo toliau tuo labiau bus abejotina.