Drop shot sistemėlėmis susidomėjau tikriausiai irgi dėl tos pačios priežasties. Teko apie jas daug girdėti ir skaityti, sklido gandai, kad šiomis sistemėlėmis paslapčiomis esą labai sėkmingai traukia ešerius ir sterkus Kauno mariose kai kurie pažįstami spiningautojai, todėl nenuostabu, kad vieną vasaros dieną išplaukėme į marias palikę namie tradicinius galvakablius ir pasiryžę išbandyti šią amerikietišką „išmonę“. Ir greit ją pamėgome.
Drop shot pranašumas – atvėsus vandeniui
Pirmosios žvejybos, tiesa pasakius, jokių stebuklų neparodė. Kažką pagavome – negali sakyti, bet tikrai jokių pranašumų prieš tradicinį galvakablį tąkart neišvydome .
Situacija kardinaliai pasikeitė rudenį, kad tiek ešeriai, tiek sterkai susibūrė į didesnius būrius, sulindo į gylius ir tapo mažiau paslankūs. Tada akivaizdžiai drop shot sistemėlė, futbolininkų žargonu kalbant, „į vienus vartus“ nurungė galvakablį ir kuo mariose vanduo labiau vėso, tuo ši tendencija buvo ryškesnė.
Iki pat dabar rudenį ir žiemą žvejojant ešerius ir sterkus rudenį Kauno mariose drop shot yra mano pagrindine sistemėle.
Sistemėlės privalumai ir trūkumai
Pirmas dalykas, ką pirmiausiai pajauti gaudydamas drop shot – tai daug didesnį spiningavimo malonumą. Mat, skirtingai nuo įprasto džigavimo su galvakabliais, masalu žaidi ne bukai sukdamas ritę, o švelniau ar grubiau judindamas jį spiningu. Svarelis gaudant drop shot paprastai guli ant dugno, taigi, jokio papildomo svorio nejauti ir dėl to bet koks žuvies kibimas persiduoda daug stipriau. O turbūt, manau, pati žuvis kimba gerokai agresyviau, nes nejaučia svarelio svorio...
Kitas neabejotinas drop shot privalumas prieš praktiškai bet kokią kitą spiningavimo techniką – kad masalu ilgą laiką, jei tik turi noro, gali žaisti vienoje vietoje. Rudenį, o ir kitu metų laiku, dažnai pasitaiko, kad aktyvūs plėšrūnai yra susibūrę kažkokiame viename nedideliame plotelyje. Spiningaujant įprastu galvakabliu arba naudojant vadinamąją „šoninio svarelio“ sistemėlę, nori nenori, tą vietą „praeini“ greitai. Sakykim, žuvis kažkurioje vietoje atsargiai stuktelėjo per masalą, bet neužkibo. Aišku, kad ji ten yra. Bet tu vis tiek esi priverstas sukti ritę ir traukti masalą link savęs, nes kitaip jis nežais.
Gaudant drop shot sistemėle yra priešingai – sulaukęs kokioje nors vietoje stuktelėjimo pristabdai masalo traukimą ir spiningo galiuku judindamas valą, o kartu – ir masalą, lauki tolesnės žuvies reakcijos.
Dar vienas neabejotinas šios sistemos privalumas – kabliukas čia yra rišamas daug aukščiau svarelio, todėl daug rečiau kabinasi už įvairių dugno kerplėšų – medžių kamienų, kelmų ir pan. Dėl to su drop shot gali drąsiau tikrinti tokias vietas, kurių šiaip jau labiau vengtum. O juk būtent tokias labiausiai ir mėgsta tiek sterkai, tiek ešeriai.
Nežinau kodėl, bet pas mus yra gana gajus mitas, jog gaudant drop shot, kai kabliukas rišamas tiesiai prie valo, o ne per pavadėlį, kimbanti žuvis dažnai išvengia kabliuko. Gal galvojama, kad žuviai praryti masalą trukdo valas. Mano patirtis sako priešingai – gaudant drop shot žuvies pakertamumo rodiklis yra ženkliai geresnis, nei naudojant įprastą galvakablį. Žuvis neretai sugeba įryti visą masalą. Manau, kad taip yra dėl to, jog kimbanti žuvis nejaučia jokio masalo svorio.
Kaip drop shot sistemėlės trūkumą galima paminėti nebent nedidelį gaudymo greitį, o taip pat – mažų sterkiukų „imlumą“ šiam metodui. Nedidelė paslaptis, jog su drop shot gali nesunkiai „išmušti“ visą toje vietoje buvusį „vietnamiečių“ (nedidelių sterkiukų - red. past.) būrį – šiam metodui neūžaugos neturi jokio atsparumo. Blogiausia, jog nepadeda nė masalo stambinimas, nei kitos gudrybės – vos porą sprindžių pasiekę sterkiokai atakuoja ir 15 cm ilgio masalus, o ištrauktas 12-16 metrų gelmės dėl staigaus slėgio skirtumų paprastai neišgyvena. Todėl pradėjus kibti smulkmei, tenka iš tos vietos bėgti.
Kas tas drop shot ir kas ją sudaro
Kadangi drop shot sistemėlė daugeliui Lietuvos žvejų greičiausia dar mažai pažįstama, leisiu sau truputį plačiau apie ją pakalbėti, t.y., bent jau apie tai, ką naudoju žvejodamas Kauno mariose pats.
Iš principo drop shot sistemėlė yra labai paprasta. Ją sudaro: storesnio monofilamentinio arba fluorokarboninio valo pavadėlis, tiesiai prie valo specialiu mazgu pririštas kabliukas su masalu ir specialus svarelis pavadėlio gale.
Pradėkime nuo svarelio. Jis paprastai būna ištęstos formos (kad mažiau strigtų tarp akmenų), tačiau svarbiausia jo savybė –viršuje svarelio įlietas vielinis segtukas-spaustukas. Į jo kilputę įspaudžiamas ir stipriau patraukus stipriai užfiksuojamas pavadėlis, tokiu būdu be mazgo pritvirtinantis svarelį prie pavadėlio. Kam to reikia? O gi tam, kad galėtum lengvai stumdyti svarelį pavadėliu aukščiau ar žemiau ir taip reguliuoti masalo buvimo nuo dugno aukštį. Šis atstumas vaidina nemažą vaidmenį žūklėje. Žuvys nė kiek nesibaido nuo svarelio besidriekiančios valo atkarpos – ji vis tiek guli ant dugno. Svarelio masė parenkama kaip ir galvakablio – priklausomai nuo gylio, srovės ir kitų veiksnių. Gaudydamas Kauno mariose, dažniausia naudoju 25–35 gramų svarelius.
Renkantis svarelius, kuriuos jau gamina ir mūsiškiai, ir lenkai, svarbiausia atkreipti dėmesį į įlieto į svarelį segtuko vielos kokybę. Pasitaiko tokių, kuri pjauna valą ir dėl to neišvengiami praradimai.
Pavadėlį dažniausia rišu iš storo, 0,35, 0,37 ar net 0,4 mm fluorokarboninio valo. Toks mažiau painiojasi ir jį sunkiau perkanda retkarčiais masalu susidomėjusi lydeka. Optimaliausias pavadėlio ilgis, mano galva – apie 150 cm. Toks dar labai netrukdo metimui, o ir esant reikalui gali masalą pakelti gana aukštai.
Kabliukus dažniausia naudoju specialius – ofsetinius, pagamintus Japonijoje. Nors. iš principo. galima naudoti ir paprastus, gal tik turinčius ilgesnį kotelį. Teko girdėti, kad kiti gerų rezultatų pasiekia rišdami prie valo karpių žūklei skirtus kabliukus. Nors pats to nebandžiau.
Kabliuko dydis priklauso prie masalo ilgio. Verdamas guminuką stengiuosi, kad kabliuko smaigalys visada išlįstų (žiūrint nuo masalo „galvos“) priklausomai nuo guminuko tipo, maždaug nuo 1/3 iki pusės guminuko ilgio. Tada masalo uodegėlė laisvai plazda ir geriau vilioja žuvį.
Patys masalai – įvairūs guminukai. Daug kas įsivaizduoja, kad gaudymui šiuo būdu tinka tik specialūs guminukai, neturintys uodegėlės. Tai netiesa – puikiausia šiai žūklei galima naudoti ir mums įprastus, ištęstą kūnelį turinčius tvisterius ar riperius. Paskutiniu metu naudodamas drop shot žvejoju vien vadinamais „valgomais“ guminukais. Keletą kartų gaudant jais pavyko pasiekti labai gerų rezultatų ir dabar kažkaip psichologiškai nebegali naudoti kitų masalų – išsivystė lyg ir kažkokia priklausomybė. Gaudant drop shot dažniausia naudoju kiek ilgesnius masalus nei žvejodamas su galvakabliais.
Jei gaudai specialiai drop shot skirtais guminukais, neturinčia uodegėlės, kurį laiką būna sunku prisiversti ir patikėti, kad toks masalas gali dominti žuvį. Bet kai sulauki kibimo – visos fobijos greitai išgaruoja.
Į kokį aukštį pakeltą masalą žuvys geriausia atakuoja įmanoma pasakyti tik pačioje žūklėje stumdant svarelį aukštyn ir žemyn ir stebint žuvų elgseną. Pradžioje dažniausia bandau svarelį nuo masalo atitraukti per 70–80 cm, jei nekimba ar kimba silpnai – didinu ar mažinu atstumą, tačiau niekada neperžengiu 40–150 cm diapozono ribų.
Spiningą šiam žūklės būdui renkuosi ne visai kuolą, o turintį kiek minkštesne viršūnėlę, perduodančią žuvies kibimą. Optimaliausias jo ilgis bent jau man žvejojant iš valties – 210–230 cm. Pagrindinį valą, prie kurio rišu pavadėlį, naudoju tik pintą, 0,14 mm skersmens.
Masalo traukimo galimybės
Drop shot sistemėlė leidžia atlikti įvairias manipuliacijas su masalu. Jei žuvis ganėtinai aktyvi, tai ir masalu žaisti stengiuosi aktyviai, nebijodamas bumbtelti svareliu į dugną. Dažniausiai tai atrodo maždaug taip – du timtelėjimai ir pauzė; du stipresni kilstelėjimai ir pauzė; vienas kilstelėjimas ir pauzė. Išeina kažkas panašaus į gaudymą „velniu“ žiemą, tik svareliu „apdaužai“ didesnius vandens telkinio dugno plotus. Jeigu kažkur žuvis stuktelėjo per masalą, tada svarelio praktiškai jau stengiuosi nekelti nuo dugno – pradedu žaisti vien masalu, trūkčiodamas valą. Dažniausiai vieną kartą kibusi žuvis kartoja ataką dar kartą ir paprastai pasikerta.
Jeigu tokiu būdu „čiupinėjant“ dugną pavyksta aptikti kokią įdomesnę vietelę, pavyzdžiu, paskendusį akmenį ar medį, nedidelę duobelę – verta toje vietoje pagaudyti ilgiau, net jei ir nebuvo kibimo.
Pradėdamas žūklę vienoje vietoje pradžioje mėtau toliau, tačiau po kelių metimų gaudau praktiškai vien po valtimi. Kodėl? Todėl, kad seniai esu pastebėjęs – tiek ešeriai, tiek sterkai, jeigu ir kimba, tai vis tiek yra linkę lydėti masalą ir ilgainiui tokia „palyda“ susiburia ne kur kitur, o po tavo plaukiojimo priemone. Net ir gaudant paprastu džigu, plėšrūnai dažnai masalą atakuoja tada, kai jis, nuplaukęs visą kelią, pradeda kilti į viršų. Drop shot atveju irgi viskas vyksta panašiai – kai sistemėlė yra po valtimi, masalas būna aukščiausia nuo dugno.
Mėtyti kažkur toli tuomet nebelieka prasmės – geriau reikia ieškoti teisingo masalo ir jo judinimo, kuriam žuvys neatsispirtų.
Jeigu ešeriai tik tampo masalą ir niekaip neužsikerta, kartais padeda tokia gudrybė – kabinti guminuką ne tradiciškai, o kaip kokį slieką persmeigti jį skersai per šoną.
Atvirai pasakius, masalo traukimo galimybių gaudant šia sistema yra begalė ir žvejo kūrybingumui yra erdvės pasireikšti. Galima žaisti tiek su trūkčiojimų stiprumu ir skaičiumi, reguliuoti masalo atstumą nuo dugno, keisti pačius masalus. Tik nebandžius atrodo, kad čia viskas primityvu ir paprasta.
„ŽvejOK“, 2013