Iš tikrųjų, viską galima paaiškinti objektyviai sušilęs vanduo neigiamai veikia daugelio žuvų, ypač plėšrūnių aktyvumą. Dauguma žuvų maitinasi tik anksti ryte, vėlai vakare ar naktį ir ilgos dienos valandos būna tuščios. Galų gale, ponerštinės žuvų migracijos, kaip buvo galima lengvai nuspėti žuvų buveines, o jose žuvų koncentracija būdavo didelė, Jų senai baigėsi.
Bet daugumai meškeriotojų būtent vidurvasaris, atostogų metas, yra tas laikas, kada jie gali skirti daugiausia laiko žvejybai. Ką įdomaus galima nuveikti su meškere ir spiningu šiuo metu? Paklauskime poros žinomų meškeriotojų, ir gal būt tai padės užvesti ant kelio.
Anatolijus Ostapenka, žinomas lašišinių žuvų specialistas iš Vilniaus
Nuo pat birželio pabaigos, kai baigia iš upelių vandens kilti lašalai, padedu į šoną muselinę ir čiumpu spiningą – pradedu gaudyti upėtakius paviršiniais masalais. Upėtakiai šiuo metu yra persiorientavę į „vabzdžių dietą“ ir puikiai reaguoja į įvairių vabalų ir kitų gyvių imitacijas. Jų žvejyba labiau primena medžioklę – tiek masalas, tiek ir pati žuvies ataka puikiai matosi ir tai suteikia daug gerų emocijų. Be to, gerai atsiganęs „vasarinis“ upėtakis, yra stiprus ir kovoja aršiai.
Upėtakiai išimtinai laikosi po žolių priedanga, todėl perspektyviausi upės ruožai būna pievose, įvairiose protakuose ir kitose vietose, kur tik šios žuvys gali rasti šešėlį nuo saulės spindulių ir stebėti bei kontroliuoti nemažą upės paviršiaus plotą. Eketėles tarp žolių, neplati vagelė vidurį vandens žolių apaugusio upės dugno –čia šiuo metu dažniausiai rasi margį.
Ši žvejyba puikiausiai tinka tinginiams – anksti į ją keltis nėra jokios prasmės. Upėtakius gali gaudyti visą dieną, tačiau vakaras tarp maždaug 18 ir 21 valandos yra pats produktyviausias. Mat nutysus į vandenį šešėliams ir krintas saulės šviesa didesniu kapu, upėtakiai darosi ne tokie baigštūs ir prisileidžia žveją arčiau.
Kad ir kaip sunku būtų šiuo metu judėti krantais, stengiuosi be būtino reikalo į upę nebristi - labai lengva nubaidyti didelį upėtakį. Ir tik jei ruožas tiesus ir gali sau leisti masalą šveisti per visą metimą, gali lėtai ir tyliai bristi prieš srovę.
Jei naktis šilta ir skraido vabzdžiai – upėtakiai puikiausiai kimba ir naktį, tik naktiniai žvejybai reikia pasirinkti ramesnį ir švaresnį nuo kliūčių upės ruožą. Nors aš naktį gaudau retai - kam vargti, kai puikiausia gali jų atsigaudyti ir dieną.
Virginijus Vidrinskas, spiningautojas iš Jonavos, Neries vidurupio ir Šventosios žinovas
Nors esu spiningautojas iki kaulų smegenų, didžiąją laiko dalį žvejojantis Neryje ar Šventojoje, bet vidurvasarį. Bet jei ore tvyro karščiai, dažnai važiuoju į Indrajų ežerą ar vieną žinomą, prie Jonavos esantį karjerų gaudyti karšių.
Per eilę metų esu atradęs, kad mano minimuose vandens telkiniuose karščiai šia žuvis „užveda‘ - gali tikėtis pastovaus ir gero laimikio. Ir karšių dydžiai dažnai būna įkvepiantys - šiuo metu dažnai pasitaiko pagauti ir 3, ir 4 kg sveriančių plačiašonių.
Karšių žūklei renkuosi gilesnes ir atokiau nuo kranto esančias vietas. Karjere dažniausia ieškau 4-5 metrų gylio vietų, kuriose dugnas lėtai leistųsi žemyn, Indrajų ežere užtenka ir trijų metrų gylio. Karšiai šiuose vandens telkiniuose baigštūs, tad stengiuosi žvejoti juos iš didesnio – 30-35 metrų atstumo. Žvejoju dviem tolimojo užmetimo meškerėmis, apginkluotomis palyginus sunkiais, apie 12 gramų (tikriau 8+4) vagleriais. kurias sureguliuoju kaip pusdugnines – t.y. kad lengvesnis svarelis visada gulėtų ant dugno, o sunkesnis – truputį virš jo. Valą visada skandinu, kad plūdės neneštų vėjas.
Beje, tiek karjere, tiek Indrajų ežere karšiai retai kada kimba „karšiškai“ – iškeldami iki galo ar juo labiau panardindami visą plūdę. Dažniau kibimas būna vos vos pastebimas – plūdė palengva pavažiuoja kokį pusmetrį, lengvai iškyla ar prinyra. Bet kuriuo atveju reikia kirsti, nes uždelsus karšis pajunta klastą ir išspjauna masalą.
Karšius tiek karjeruose, tiek ežere jaukinu paprastai: išsiverdu pora kilogramų perlinių kruopų ir dar iš vakaro sumaišau jas su saulėgrąžų išspaudomis. Dviem kilogramų kruopų dedu vieną maišelį išspaudų.
Geriausias masalas – pora tų pačių kruopų su užmauta musės lerva, nors visada pabandau ir slieką, ir kitus masalus.
Jei patiko – pabandykite!