Apie distancijas
Aiškios ir vieningai sutartos distancijų skalės, kai kalba eina apie žūklę dugnine meškere, nėra. Pavyzdžiui, vienas žūklės įrankių gamintojas ant savo siūlomų kotų užrašo, kad jie skirti vidutinei distancijai ir pateikia užmetimo nuotolį 40-70 m. Kiti gamintojai teigia, kad ta pati vidutinė distancija yra iki 50 m. Treti gamintojai ant savo kuriamų kotų pateikia tik maksimalų užmetimo svorį ar maksimalų valo tvirtumą, kuris gali būti naudojamas dugninės kotui. Na, bet į šiuos niuansus šį kartą nesivelsiu – apie įrankius šį kartą pasakosiu minimaliai.
Mano galva, yra 4 distancijų intervalai, kai kalba apie žūklę dugnine meškere. Šie intervalai yra logiški ir daugmaž atitinka gamintojų kotų aprašymų vidurkį.
1. Artima, iki 20 m.
2. Vidutinė, 20-50 m.
3. Tolima 50-80 m.
4. Ekstra tolima 80 m. ir daugiau
Taigi, šįkart aptarsiu žūklę dugnine kai meškeriojama 20 m. nuo kranto ar arčiau.
Kodėl iš arti?
Sakyčiau yra trys pagrindiniai privalumai, kai dugnine gaudoma iš arti: gaudymo greitis, tikslumas ir delikatumas. Apie kiekvieną iš šių papasakosiu atskirai.
Gaudymo greitis. Čia viskas labai paprasta. Užmetant arti reikia mažiau užsimoti, šeryklėlė su sistemėle skrenda trumpesnį atstumą, reikia daryti mažiau ritės apsisukimų, kai varginama žuvis ar norima permesti.
Visa tai reiškia, kad kai meškeriojama sakykime 20 m. atstumu, žūklė bus keletą kartų greitesnė nei, sakykime, meškeriojant 50 m. atstumu. Meškeriotojai sportininkai visada įvertina atstumo veiksnį – kuo arčiau, tuo geriau. Žinoma, su ta sąlyga, jei tiek toli tiek arti kimba tokio pačio didumo žuvys ir tokiu pačiu dažnumu.
Dar paminėsiu, kad kuo toliau užmetama, tuo didesnė sistemėlės susipainiojimo tikimybė. Taigi, sistemėlei susipainiojus gaištamas laikas bandant ją išpainioti ar keičiant pavadėlį. Kai užmetama ir sistemėlė susipainioja, meškeriotojas apie tai sužino tik tuomet kai ištraukia sistemėlę permetimui. Kai sistemėlė susipainiojusi – kibimo nesulaukiama. Vėl gi gaištamas laikas.
Tikslumas. Logiška, kad užmetant toliau mažėja tikslumas. Taip jau yra, kad užmetant arti, užmetimo paklaida nėra tokia ryški.
Sakykime, jei užmetant 20 m. atstumu šeryklėlė nusileidžia 2 m. į kairę arba į dešinę nuo norimo taško, tai jei būtų metama 40 m. ir išlaikomas tas pats tikslumas (arba užmetimo kampas), tai paklaida būtų dvigubai didesnė – 4 m. Taigi, kuo arčiau meškeriojama, tuo didesnis tikslumas.
Delikatumas. Norint užmesti toliau, reikia galingesnių įrankių, sunkesnių šėryklų, storesnių valų ir taip toliau.
Žinoma, jei kalbėsime apie žūklę stiprioje tėkmėje, kartais net žūklei 20 m. distancijoje reikia galingų įrankių, o meškerioti iš toliau dažnai tiesiog neįmanoma.
Vis dėl to, kai meškeriojama stovinčiuose vandens telkiniuose artimoje distancijoje, dažnai galima naudoti itin liaunus kotus. Kai dugninės kotas liaunas ir minkštas, tuomet galima naudoti plonus pavadėlius ir mažus kabliukus bei delikačius masalus. Na, o kai pavadėliai ploni ir kabliukai maži, sulaukus kad ir kelių šimtų gramų sveriančios žuvies kibimo – laimikis neskubant nuvarginamas ir pasemiamas graibštu, nekeliant žuvies iš vandens ir taip nerizikuojant nutraukti ploną pavadėlį. Kaip žinia, kuo delikačiau meškeriojama, tuo daugiau kibimų sulaukiama.
Meškeriojant iš arti, galima naudoti jautrias sistemėles – tokias kaip slankiojantis paternosteris. Kai dugninės sistemėlė jautri – daugiau kibimų pamatoma ir realizuojama.
Taip pat, meškeriojant iš arti galima naudoti itin mažas ir lengvas šeryklėles, kas suteikia žūklei papildomo žavesio ir malonumo varginant žuvį. Logika čia labai paprasta, traukti, kad ir 100 g. kuoją daug maloniau jei šeryklėlė sveria tik 10 g. o ne 50 g. ar dar daugiau.
Kokie dugninės privalumai prieš plūdinę?
Kai kalba eina apie žūklę dugnine meškere artimoje distancijoje, logiška šį žūklės metodą palyginti su žūkle plūdine meškere. Nekalbėsiu apie žūklę sudurtinėmis meškerėmis arba liaudyje „botais“ vadinamais kotais be žiedelių, nors ir abiem šiais žūklės būdais gaudoma būtent iki 20 m. nuotolyje nuo kranto. Palyginsiu žūklę plūdine meškere su rite apginkluota waggler arba slider tipo plūdėmis ir žūklę dugnine meškere.
Dažnai atvykus prie vandens telkinio su savimi turiu tiek dugninę tiek plūdinę meškeres. Na, o žūklės varžybų atveju, kai leidžiami visi žūklės būdai, net po kelis kiekvieno tipo meškerių variantus. Vis dėl to, kokį žūklės variantą pasirinkti konkrečioje situacijoje? Pasidalinsiu savo samprotavimais, kuriais pats remiuosi pasirinkdamas konkretų žūklės būdą.
Pirmiausia, visada stengiuosi pasirinkti tokį žūklės būdą, kuris man atrodo produktyviausias duotoje žūklės situacijoje. Čia turiu omenyje, kad stengiuosi gaudyti taip, laimikis būtų kuo didesnis. Antra, stengiuosi pasirinkti tokį žūklės būdą, kuris yra kuo paprastesnis ir reikalauja kuo mažiau mano pastangų, o tai savo ruožtu leis maksimaliai mėgautis žūkle ir poilsiu gamtoje.
Nors abu ką tik išvardinti teiginiai atrodo paprasti ir logiški, vis dėl to ką konkrečiai pasirinkti gaudant iš arti: dugninę ar plūdinę? Sakyčiau, yra trys pagrindiniai veiksniai, kurių derinys lemia produktyviausią ir mažiau meškeriotojo pastangų reikalaujantį žūklės metodo pasirinkimą konkrečioje situacijoje: oro sąlygos žūklės dieną, vandens telkinio dugno reljefas ir žuvų rūšys, į kurias taikomasi. Paaiškinsiu detaliau, ką turiu omenyje.
Oro sąlygos. Vėjuotomis dienomis žūklė plūdine gali būti kebli dėl užmetimo, kibimo indikacijos ir masalo pateikimo. Dėl šios priežasties, kai vėjas itin stiprus ir vanduo banguoja, jaučiama stipri povandeninė srovė, geriausia rinktis dugninę. Dugnine masalas bus pateikiamas tinkamai, užmesti nebus sunku, kibimo indikacija taip pat daug geresnė, lyginant su tarp bangų šokinėjančia plūde. Taigi, vėjuotą dieną pasirinkus dugninę, žūklės rezultatas bus maksimalus, o ir meškeriotojas nevargs permetinėdamas plūdinės sistemėlės ir bandydamas tinkamai pateikti masalą. Žinoma, kai vėjo nėra arba jis pučia kaip sako meškeriotojai „į nugarą“, tuomet žūklė plūdine gali būti efektyvesnė dėl subtilaus masalo pateikimo.
Saulėtomis ir itin šiltomis dienomis žuvys mieliau sukinėjasi paviršiniuose vandens sluoksniuose – taigi, logiška, kad jas bandyti sugauti nuo paviršiaus pasirinkus plūdine. Kai žuvys nori būti paviršiniuose vandens sluoksniuose, žūkle dugnine gali būti nerezultatyvi.
Dugno reljefas. Kartais pasitaiko tokių vandens telkinių, kurių dugnas tarsi suartas: kalniukai, duobės, skardžiai ir panašiai. Tai ypač aktualu žvyrduobėms. Mano nuomone, kai meškeriojama nuo dugno ir dugnas nėra lygus, efektyviau meškerioti dugnine. Dugnine jaukinimas bus tikslesnis, ir masalas su kabliuku visada nusileis ant dugno bei bus arti šeryklėlės su jauku. Tuo tarpu meškeriojant plūdine, žiūrėk išsimatavai gylį viename taške, užmetei metrą į kairę ar į dešinę ir dalis švinukų jau guli ant dugno arba masalas net nepasiekia dugno. Tai dugnas nelygus, meškeriojant plūdine jaukinti taip pat labai keblu – šaudant laidyne jauko rutulius atsiranda kelių metrų paklaida, o ant nelygaus dugno tie jauko rutuliai gali nuriedėti dar metrą kitą į kažkurią pusę. Na, o kai dugnas lygus – žūklė plūdine gali būti efektyvesnė už žūklę dugnine.
Žuvų rūšys. Į kokias žuvų rūšis bus taikomasi, taip pat lemia žūklės metodo pasirinkimą. Karšius, lynus ir kitas nuo dugno nesimaitinančias žuvų rūšis paprasčiausia sugauti pateikiant masalą su kabliuku ant dugno. Taigi, taikantis į šias žuvų rūšis pirmiausia reiktų galvoti apie dugninę. Kuojas, karosus, karpius, šapalus ir kitas žuvų rūšis, kurios maitinasi tiek nuo dugno, tiek viduriuose vandens sluoksniuose ir net vandens paviršiaus, verta bandyti sugauti plūdine jei leidžia oro sąlygos.
Pabaigai palinkėsiu: susiruošus į žūklę prisiminkite, kad nebūtina mesti kiek įmanoma toliau, kad kažką sugauti. Žūklė iš arti yra paprastesnė ir teikia daugiau malonumo bei dažnai net meškeriojant artimoje distancijoje galima pergudrauti ne vieną padoresnę žvynuotąją.