Paklausite, ar tikrai yra skirtumas, kaip ta dugninė meškerė pastatyta? Mano nuomone, žūklė dugnine nieko nesiskiria nuo žūklės plūdine, spiningu ir panašiai, kas liečia kibimo indikaciją. Čia turiu omenyje, kad naudojant tinkamai sureguliuotą plūdę visada sulaukiama ir realizuojama daugiau kibimų; su tinkamu spiningo kotu taip pat pajaučiama, pamatoma ir realizuojama daugiau kibimų. Lygiai tas pats galioja ir dugninei.
Labai dažnai pastebiu, kad tiek pradedantieji, tiek dugnine jau gaudantys ne vienerius metus, dugnines pastato į ne visai logiškai. Čia turiu omenyje, kad dugninės dažnai statomos netinkamu kampu, dugninės viršūnėlės yra per aukštai nuo vandens paviršiaus ir taip toliau. Apie visai tai ir pasidalinsiu.
Kaip statyti dugninę meškeriojant stovinčiame vandenyje?
Meškeriodamas dugnine meškere stovinčiame vandenyje vadovaujuosi dviem paprastomis ir logiškomis taisyklėmis. Pirmiausia, kampas tarp dugninės koto ir valo (valo nuo koto viršūnėlės iki šėryklos, kai šėrykla užmesta į jaukinimo vietą) turi būti tarp 90 ir 135 laipsnių horizontalioje plokštumoje, t.y., status arba šiek tiek didesnis. Manau, kibimai matosi geriausiai, kai dugninė yra orientuota būtent taip. Antra, visada stengiuosi dugninės viršūnėlę laikyti 2–5 cm nuo vandens paviršiaus, kad viršūnėlei ir valui kuo mažiau darytų įtakos nepastovūs vėjo gūsiai ir panašiai. Žinoma, ši taisyklė netinka tuomet, kai vanduo stipriai banguoja. Tuomet viršūnėlė keliama tiek, kad bangos jos niekada nepasiektų.
Na, o dabar pats laikas pakalbėti apie priedus, kurie leidžia tinkamai pasistatyti dugninę meškerę, vadovaujantis tomis taisyklėmis.
Pradėkite nuo to, kaip ir kur statyti dugninės storąjį galą, esantį prie ritės. Variantai yra du: dėti jį ant specialaus laikiklio arba laikyti rankoje. Kiekvienas iš šių būdų naudojamas skirtingais atvejais. Kai gaudoma aktyviai, sakykime, kuojas ar kitas mažesnes žuvis, kai kibimai seka po kelių ar keliolikos sekundžių po užmetimo, tuomet verta laikyti dugninės storąjį galą rankose.
Kai taikomasi į stambesnes žuvis arba kibimo reikia laukti kelias ar keliasdešimt minučių, tuomet dugninės storgalis statomas ant specialaus laikiklio. Įvairias šių laikiklių modifikacijas gamina dauguma žūklės įrankių gamintojų. Atarsiu tris mano bandytus.
Pirmas iš kairės yra karpiniams kotams skirtas laikiklis. Jis yra pagamintas iš metalo, todėl labai tvirtas ir mažas. Jį naudoju tuomet, kai meškerioju keliais žūklės būdais (sakykime, sudurtine ir dugnine) ir noriu, kad aplink platformą būtų daugiau vietos ir kad priedai netrukdytų vieni kitiems ir man.
Viduryje pavaizduotas Preston Innovations Butt Rest laikiklis, kuris yra mano mėgiamiausias – jį naudoju beveik visada. Jis paprastas ir atlieka savo funkciją idealiai.
Galiausiai, trečias iš kairės yra Guru Reaper Rear Rest laikiklis. Jis yra gana didelis ir turi minkštą gumą vidinėje pusėje. Gumos panaudojimas šiam laikikliui turi keletą privalumų: guma patikimai laiko dugninę ir neleidžia jai įslysti į vandenį tais atvejais, kai vanduo yra „žemai“ ir dugninę reikia statyti beveik vertikaliai; taip pat dėl gero koto ir gumos sukibimo, stambiai žuviai užkibus, meškerės žuviai beveik neįmanoma nutempti nuo laikiklių į vandenį (ypač aktualu karpių žūklei).
Dugninės storgalio laikiklis tuomet įsukamas kuoliuką, kuris smeigiamas į žemę arba į specialią alkūnę. Preston Innovations Feeder Butt Arm, kuri tuomet tvirtinama prie kėdės arba platformos kojos. Tokio tipo alkūnes savo asortimentuose turi dauguma rimtesnių platformas ir jų priedus gaminančių firmų.
Dugninės plonajam galui pastatyti taip pat naudojami specialūs laikikliai. Na, galbūt „plonajam“ ir nėra visiškai tikslu, nes dugninę rekomenduočiau statyti ant laikiklio maždaug koto viduryje, tačiau dėl paprastumo vadinsiu koto vidurį jo plongaliu.
Taigi, tam naudoju net 4 rūšių laikiklius. Ilgiausias jų yra Matrix Feeder Rest ir siekia net 60 cm. ilgį. Jį naudoju tuomet, kai žūklė yra aktyvi ir galima kotą padėti ant ilgo laikiklio beveik nežiūrint. Taip pat tokio ilgio laikiklis labai pravartu, kai norima šeryklėlę ir masalą šiek tiek patempti – naudojant šį laikiklį galima tai padaryti net nepakeliant koto nuo laikiklio. Svarbu paminėti, kad naudojant tokio tipo laikiklį jį būtina susireguliuoti taip kad jis būtų orientuotas lygiagrečiai vandens paviršiui ir taip pat, kad tarp laikiklio ir meškerės būtų status kampas – tik tuomet meškerė neslidinės laikikliu ir meškerę bus galima padėti bet kurioje laikiklio vietoje išlaikant tinkamą atstumą tarp dugninės viršūnėlės ir vandens paviršiaus.
Kitas laikiklis yra Korum Quiver Rest. Tai paprastas laikiklis su aukštomis ir vertikaliomis sienelėmis. Tai reiškia, kad užkibusi stambi žuvis nenutemps meškerės nuo laikiklio į vandenį. Šio laikiklio pagrindinis trūkumas yra tas, kad ertmė kotui yra gana siaura, todėl storesnis kotas į jį tiesiog netelpa fiziškai. Šį laikiklį naudoju komerciniuose vandens telkiniuose, kai gaudau karpiukus ir naudoju trumpus ir liaunus kotus.
Kitas laikiklis yra Drennan Specialist Crook Rest. Jo pagaminimo kokybė yra puiki ir jis yra padengtas plonu minkštesnio plastiko sluoksniu. Viena iš šio laikiklio atšakų yra ilgesnė už kitą. Būtent aukštesnioji atšaka turi būti orientuota į tą pusę, kur galimai temps užkibusi stambi žuvis. Šį laikiklį naudoju meškeriodamas upėse bei komerciniuose vandens telkiniuose, kur tikiuosi sulaukti itin agresyvių kibimų.
Paskutinis laikiklis yra Drennan Specialist Wing Rest. Jo forma labai panaši į kito, jau aprašyto Drennan laikiklio, skirtumas tik tas, kad šio laikiklio abi atšakos yra vienodo ilgio. Šį laikiklį naudoju meškeriodamas ramiau kimbančias žuvis, tokias kaip karšiai. Šio laikiklio nerekomenduoju naudoti karpių žūklei – keletą kartų įsitikinau, kad karpiai sugeba nutempti meškerę nuo šiuo laikiklio.
Mano nuomone, dar vienas priedas, kurį privalu naudoti norint tinkamai pasistatyti dugninę, yra įtaisas leidžiantis keisti kampą tarp dugninės plongalio laikiklio ir alkūnės. Šis įtaisas vadinasi Preston Innovations Angle Lock. Žinoma, šis įtaisas aktualus tik tada, kai norima dugninės laikiklius pritaisyti prie kėdės ar platformos kojų, o jei naudojami elementarūs, į žemę įsmeigiami, kuoliukai, jo nereikia.
Rinkoje yra įvairiausių modelių alkūnių, skirtų dugninės plongalio laikikliui. Yra tokių, kurie tvirtinami dviejuose taškuose ant platformos ar kėdės kojos. Yra net tokių, kurie tvirtinasi prie kėdės ar platformos kojos viename taške ir papildomai turi dvi atramines kojas.
Pats asmeniškai naudoju dugninės plongalio laikiklio alkūnę, kuri tvirtinama prie mano platformos kojos tik viename taške. Tokias alkūnes labai paprasta sureguliuoti, o stabilumo, mano pastebėjimais, joms tikrai užtenka. Naudoju du tokių alkūnių modelius. Ilgesnioji yra Preston Innovations Feeder Arm. Ji yra teleskopinė ir taip pat pasižymi tuo, kad galima keisti alkūnės kampą vertikaliai.
Šią alkūnę naudoju, kai meškerioju 3,60 m ar ilgesniais kotais arba kai vanduo yra „žemai“ ir alkūnę reikia nuleisti žemyn, norint išlaikyti tinkamą atstumą tarp vandens paviršiaus ir dugninės viršūnėlės. Kito tipo alkūnę naudoju tuomet, kai meškerioju 3,30 m ir trumpesniais kotais ir kai pavyksta pasistatyti platformą visai šalia vandens telkinio pakrantės. Ši alkūnė vadinasi Preston Innovations Ripple Bar. Nors šis priedas ir nebuvo sukurtas specialiai kaip dugninės alkūnė – jis atlieka šią funkciją puikiai.
Dar vienas, mano galva, būtinas atributas, reguliuojant dugninės laikiklius, yra poveržlės su sriegiu. Jos naudojamos tarp dugninės alkūnės ir laikiklio. Šios poveržlės leidžia itin tiksliai užfiksuoti dugninės laikiklius norimoje pozicijoje. Tokios poveržlės naudojamos tiek storgalio, tiek plongalio laikiklių pozicijoms koreguoti.
Kaip statyti dugninę meškeriojant upėje?
Meškeriojant tekančiame vandenyje dugninė statoma visai kitaip nei tuomet, kai meškeriojama stovinčiame vandens telkinyje. Žinoma, kartais upės srovė gali būti lėtesnė, nei didelio ežero povandeninė srovė vėjuotą dieną. Lėtose upėse dugninė statoma lygiai taip pat, kaip ir stovinčiuose vandens telkiniuose. Na, o greitai tekančios upėse, reguliuojamuose kanaluose, potvynių / atoslūgių zonose dugninę taip pat statau remdamasis dviem taisyklėmis.
Pirmiausia, dugninę stengiuosi statyti taip, kad jos viršūnėlė būtų kuo toliau nuo vandens paviršiaus, tačiau mano akių lygyje. Taip elgiuosi grynai praktiniais sumetimais – nesinori statyti dugninės vertikaliai kaip stulpo ir po to stebėti viršūnėlę užvertus galvą. Na, o viršūnėlę būtina laikyti kuo aukščiau virš vandens, nes kuo daugiau valo (tarp meškerykočio ir užmestos šeryklėlės) yra virš vandens, tuo mažesnė tekančio vandens jėga į valą. Tuomet galima naudoti lengvesnes šeryklėlės ir visa žūklė tampa delikatesnė. Žinoma, ilgas dugninės kotas taip pat padeda sumažinti tėkmės įtaką į valą, nes ilgu kotu daugiau valo laikoma virš vandens.
Antra, visada statau dugninę kiek įmanoma tiesioje linijoje su ta vieta kur užmetu, kai meškerioju srovėje. Kampas tarp meškerės ir valo nuo koto iki šėryklos būtų 0 laipsnių horizontalioje plokštumoje. Čia turiu omenyje, kad užmetus mano dugninė „žiūri“ į užmetimo vietą. Tuomet srovė viską padaro už mane – nuneša šėryklą šiek tiek pasroviui ir įtempia valą. Tada meškerės storgalį statau ant platformos dalies, ant kurios pats sėdžiu, o plonąjį ant laikiklio.
Kai meškerioju srovėje, naudoju tuos pačius laikiklius kaip ir meškeriodamas stovinčiuose vandens telkiniuose. Konkrečiai, Preston Innovations Feeder Arm alkūnę ir laikikliui naudoju Drennan Specialist Crook Rest.
Viliuosi, kad šie patarimai padės jums tinkamai susireguliuoti laikiklius dugninei ir mėgautis ramybe atidžiai stebint dugninės viršūnėlę. Na, o kai sulauksite kibimo – puikiai jį pamatysite ir realizuosite.