Poveikis matomas ne visada
K. Skrupskelis sako, kad vandens telkinių, tarp jų ir ežerų, ekosistemos yra vienos didžiausių bioįvairovės vietų mūsų klimatinėje juostoje, taigi natūralu, kad bet koks žmogaus įsikišimas daro įtaką jos egzistavimui, tačiau ne visada tik blogą.
Kalbėdamas apie motorines (savaeiges) vandens transporto priemones specialistas sako, kad poveikis bioįvairovei daromas skirtingai.
„Visų pirma tai triukšmas arba garsinė tarša. Dažnai ją įsivaizduojame tik kaip virš vandens birbiantį motorą pamiršdami įvertinti garsus, sklindančius po vandeniu. Iš mokyklinės fizikos kurso pamirštama, kad garsas vandenyje sklinda greičiau nei ore, tad ir jo daromas poveikis povandeninei gyvybei gerokai didesnis.
Pasaulinis gamtos fondas yra įvertinęs, kad po vandeniu žmogaus sukeliamas triukšmas yra iki 100 kartų didesnis nei sukuriamas virš žemės. Žinoma, didžioji triukšmo dalis tenka pasaulio vandenynams, bet nepamirškime ir vidaus vandenų. Todėl neretai tylesnis virš vandens didesnės galios „beveik negirdimas“ didesnio variklio sukuriamas žemo dažnio triukšmas po vandeniu daro didesnę žalą, nei virš vandens „plerpiantis“ kiniškas 5AG motoriukas“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, ne mažiau įtakos turi ir transporto priemonių sukeliamas bangavimas (kuo didesnė ir greičiau plaukianti vandens transporto priemonė, tuo poveikis didesnis). Nuo jo labiausiai kenčia pakrantėje (bangų mūšos zonoje) esančios paukščių perimvietės, žuvų nerštavietės ar pakrantėje augančių augalų buveinės. K. Skrupskelis tikina, kad nenatūralus padidintas bangavimas ardo ar bent jau keičia nusistovėjusias pakrantės ekosistemas.
Kai kurie laikotarpiai – itin jautrūs
Trečioji problema, eksperto nuomone, yra vizualinis poveikis, kuris labiausiai jaučiamas ne žmonių, o vandens ir pakrantės gyvūnų, ypač jiems jautriu dauginimosi laikotarpiu.
„Neretai dėl intensyvios laivybos paukščiai palieka savo jauniklių vadas, žuvys pasitraukia iš saugomų nerštaviečių ar net gali nutraukti tuo metu vykstantį nerštą. Jautrūs tam ir pakrantėje gyvenantys žinduoliai – ūdros, audinės, bebrai ir kt. Daugeliu atveju laivo vizualus atsiradimas yra kliūtis jų natūraliam būviui, ir čia svarbu paminėti, kad tyliai praplaukiančio burinio laivo daromas efektas bus ženkliai didesnis nei greitai pralekiančio katerio“, – kalba pašnekovas.
K. Skrupskelis sako, kad laivyba motorizuotomis transporto priemonėmis neturėtų būti leidžiama gamtos apsaugai svarbioms teritorijoms ar juo labiau rezervatams: „Kaip jau turbūt supratote iš galimų neigiamų poveikių (triukšmo, vizualinės taršos ir laivų sukeliamo bangavimo) poveikis didžiausias būtent gamtai jautriausiu poravimosi laikotarpiu, kuris mūsų vandenyse daugeliui rūšių dažniausiai sutampa su pavasario periodu (kovo-birželio mėn.).“
Vis tik jis mano, kad kai kuriais atvejais vandens telkinių raižymas motorinėmis transporto priemonėmis gali būti ir naudingas.
„Negaliu nepaminėti ir teigiamo katerių poveikio urbanizuotuose, stipriai eutrofikuotuose vandens telkiniuose. Nuolatinis vandens maišymas, dirbtinio bangavimo sukėlimas neleidžia įsivyrauti dumbliams, ištisiniam pakrantės užžėlimui ir pan. Toks vandens maišymas gali turėti teigiamą poveikį ir deguoniniam režimui vandens telkinyje. Visgi reikia atminti, kad triukšmo daromas neigiamas poveikis vandens rūšims bus ženkliai didesnis, nei sukuriama nauda“, – kalba jis.
Laivybos kultūra dar nėra išvystyta
Motorinėmis vandens transporto priemonėmis, kurių varikliai yra iki 10AG leidžiama plaukioti didesniuose nei 100 ha vandens telkiniuose, 11-20AG – didesniuose nei 200 ha telkiniuose, o 20-150AG varikliai leidžiami tik didesniuose nei 500 ha vandens telkiniuose visus metus. Po birželio 21 d. leidžiama viena kategorija didesnė galia.
K. Skrupskelis sako, kad paprastai vienoje apskrityje yra 2–3 vandens telkiniai, kuriuose leidžiamos didesnės galios vandens transporto priemonės. Vandens telkiniai, kuriuose leidžiama plaukioti motorinėmis transporto priemonėmis parenkami atspindint visuomenės poreikius ir lūkesčius, tačiau taip pat ir siekiant apsaugoti gamtai svarbias ir vertingas teritorijas. Pavyzdžiui, laivyba saugomose teritorijose negalima didesnės nei 10AG transporto priemonėmis. Ji ribojama arba draudžiama paukščių ar žinduolių apsaugai svarbiose teritorijose, taip pat ir žuvų ar vandens augalų apsaugos tikslais.
Svarbu paminėti, sako pašnekovas, kad laivyba motorinėmis transporto priemonėmis draudžiama arčiau kaip 100 m nuo vandens telkinio kranto, salų krantų ir maudyklų teritorijų. Jau nekalbant apie specialiai pažymėtas draudžiamas nardymo, mokslinių tyrimų ar kt. zonas.
„Turint omenyje, kad daugelis didesnių nei 100 ha vandens telkinių Lietuvoje yra rininės (ledo tirpsmo kilmės) ir yra upės formos ir ne visada viršija 200 m plotį, manau suprantama, kad laivyba, išskyrus įstatyme numatytą keistą „plaukimą mažiausiuoju savaeigės plaukiojimo priemonės greičiu“ negalima ir neįmanoma“, – kalba jis ir svarsto, kad galbūt būtent tai ir padeda apsaugoti mūsų gamtą, nuo dar tik atsirandančios laivybos kultūros, kurioje bent kol kas vis dar vyrauja noras pasivaržyti kieno kateris greitesnis.
„Daugelį žmogaus kuriamų dalykų, tame tarpe ir motorizuotų transporto priemonių naudojimą, vertinant iš gamtosauginės perspektyvos visada matysime daugiau neigiamų nei teigiamų dalykų, tačiau žmogus visada kuria savo gerovę gamtos sąskaita, tad manau svarbiausia rasti balansą tarp nieko negalima ir darau ką noriu. Tam būtina kultūra, kuri, kaip jau minėjau, dar tik užgimsta vidaus vandenų laivyboje“, – priduria Lietuvos hidrobiologų draugijos narys.
Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas arba ribojamas, sąrašą galite rasti ČIA.