Naudingos žmogui, bet ne gamtai
Užtvankos yra vienas labiausiai ekosistemas pakeitusių žmogaus statinių, sako Lietuvos hidrobiologų draugijos narys Kęstutis Skrupskelis. Anot jo, užtvanka sunaikina upės ar jos dalies ekosistemą iš reofilinių buveinių padarydamos surūgusį vandens telkinį.
„Jau nekalbu apie padidėjusį vandens nugaravimą (dėl paviršiaus ploto padidėjimo), aplinkinių sausumos ekosistemų užliejimą vandeniu ir pan. Stipriausiai pažeidžiamos žemiau ir aukščiau patvankos esančios ekosistemos, bet iš esmės poveikis upei jaučiamas visame jos ilgyje, net jei patvanka tėra tik vienoje upės vietoje“, – sako jis.
Lietuvos hidrobiologų draugijos atstovas sako, kad užtvankos neturi nė menkiausios naudos gamtai ir tarnauja tik žmogaus interesams.
„Vaizdžiai kalbant galėtume įsivaizduoti žmogų, kuriam pasiūloma tapti 30 metų vyresniu per vieną naktį ir tame ieškotume naudos. Tas pats ir su ekosistema, ji tiesiog peršoka kelias natūralios gamtinės sukcesijos stadijas ir pasensta, uždumblėja. Žinoma, esame įpratę gamtą vertinti per antropogeninę prizmę, tad šiuo kampu žvelgiant užtvankose galime pamatyti didesnį vandens telkinio rekreacinį patrauklumą, pavyzdžiui, tinkamumą maudytis, drėkinti dirbamus laukus ar pan. Taip pat užtvankos atlieka vandens saugyklų, vandens lygio reguliavimo, potvynių sulaikymo, hidroenergetikos ar žuvų auginimo funkcijas, tad naudos žmogui tikrai galėtume rasti.
Griauti visas užtvankas iš eilės turbūt būtų utopinis tikslas, toks pat kaip ir ūkinių miškų panaikinimas. Tačiau norėčiau galvoti, kad kada nors ateityje tai pasieksime. Žmogus buvo, yra ir bus gamtos išnaudotojas, tad svarbiausia surasti tinkamą balansą, kaip galėtume gauti iš gamtos maksimalią naudą jai pakenkdami kuo mažiau“, – sako K. Skrupskelis.
Sustabdė žuvų migraciją
Pašnekovas sako, kad dėl užtvankų įvykusi upių fragmentacija yra viena pagrindinių reofilinių ir praeivių žuvų rūšių nykimo priežasčių visame pasaulyje.
„Svarbu paminėti, kad ne pati patvanka kaip kliūtis yra pagrindinė problema, daug didesnė bėda yra jos poveikis naikinant buveines, t. y., iš esmės pakeičiant upės hidrologiją. Migruojančios rūšys suranda kelių kaip įveikti patvankas (žuvitakiai ir pan.), bet patekusios į upių aukštupius jos nebeturi ką ten veikti, nes upės kaip tokios ten nebėra, yra tik uždumblėjęs vandens telkinys su netinkamais rūšiai gyventi gruntais, vandens cheminėmis ir fizinėmis savybėmis“, – kalba K. Skrupskelis.
Jo teigimu, vien pastačius hidroelektrinę Kaune Lietuva prarado kone 80 proc. žiobrių populiacijos ir vos ne pusę lašišinių žuvų išteklių, taip pat tikėtina, kad dėl jos netekome ir tuo metu baigiančių išnykti eršketinių žuvų.
„Neįtikėtina, tačiau nugriovus užtvanką ir tinkamai sutvarkius jos patvankos zoną, ekosistema atsikuria akimirksniu (gamtos laiko skalės prasme). Vos per dešimtmetį upė, rodos, atgimsta. Pavyzdžiai aplinkinėse šalyse, tarkim Skandinavijoje, neleidžia net abejoti patvankų griovimo nauda. Ekosistemos įvairovė, ekologiniai indeksai ir net vandens kokybė pasikeičia į gerąją pusę jau per pirmuosius metus“, – tikina specialistas.
Turime gerų pavyzdžių
Lietuvoje prioritetinėmis griauti patvankomis laikomos tolimus migracijos kelius uždarančios patvankos. K. Skrupskelis sako, kad mūsų šalyje kol kas nugriautos tik kelios patvankos ar pašalinti jų likučiai.
„Pavyzdys Bražuolės upėje buvusių patvankos liekanų pašalinimas tikrai nebūtų geras, nes ekologiniu požiūriu reikšmingos naudos gamtai tai neturėjo, visgi tai buvo veiksmo prasme neeilinis darbas – pirmosios patvankos pašalinimas, neabejotinai susilaukęs didžiulio visuomenės dėmesio. Salantų užtvanka ant Salako upės jau visai kitas, ženkliai didesnį teigiamą įtaką upės hidrologijai ir ekologijai padaręs, darbas.
Pavyzdžiu mums galėtų būti kitos lygumų regionuose patvankas nugriovusios šalys. Jų patirtis būtų naudinga atkuriant upių ekosistemas ir Lietuvos upėse. Daug gražių pavyzdžių matome Skandinavijos pusėje, tačiau ekosisteminiu požiūriu mūsų upės ženkliai skiriasi nuo priekalnių regionuose tekančių vandenų“, – atkreipia dėmesį Lietuvos hidrobiologų draugijos narys.
Energijos gavyba iš upių – praeitis
Šiuo metu Lietuvoje rengiamasi demontuoti besavininkes, avarinės būklės patvankas. Tokių Lietuvoje yra keli šimtai. K. Skrupskelis sako, kad tai ne tik palengvins gamtos atsikūrimą, bet ir padės apsisaugoti nuo „tiksinčios bombos“ – keliamo pavojaus užtvankai griuvus.
„Užtenka prisiminti pastarųjų kelių metų griuvusių užtvankų padarytą neigiamą poveikį gamtai ir suprasime, kad daug laiko neturime. Techniškai pasenusios, susidėvėjusios patvankos kelia pavojų ne tik gamtos, bet ir žmogaus gyvybei“, – įsitikinęs jis.
Pašnekovas teigia suprantantis žmones, kurie užaugo ir iki šiol gyvena prie užtvankų – tai jiems atrodo natūralus būdas panaudoti upę, tačiau svarbu parodyti patvankų demontavimo privalumus tiek iš ekologinės, tiek ir iš socialinės pusės.
„Visi suprantame, kad Kauno hidroelektrinės patvankos pašalinimas būtų esminis tikslas, tačiau kol kas sunkiai pasiekiamas. Nors pati Kauno hidroelektrinė lyginant su Kruonio hidroakumuliacine elektrine ir negeneruoja reikšmingos Lietuvai elektros energijos kiekio, visgi ji yra valstybinės reikšmės objektas.
Galim pasidžiaugti, kad hidroenergetika lygumų regionuose nebėra laikoma „žaliąja“ ir nebėra dotuojama. Nors energetinės krizės akivaizdoje visa gaunama energija atrodo kaip išsigelbėjimas, turime pasverti ilgalaikes to pasekmes“, – teigia Lietuvos hidrobiologų draugijos narys K. Skrupskelis.