Daugiau pasidomėjęs starkiais labai nustebau: Lietuvoje yra labai daug ežerų, kuriuose gyvena šie plėšrūnai, tačiau daugumoje iš jų arba iš viso tikslingai starkiai negaudomi, arba bandomi sugauti velkiaujant. Kai kuriuose ežeruose dėl specifinių sąlygų ir velkiavimas nelabai tinka: dideli gylių perkritimai, tankus žolių kilimas ar dar kas nors. Tad didžiojoje dalyje ežerų žvejų nedaug, o starkių tikrai yra. Be to, jie dideli ir puikiai kimba.
Kaip sugauti šį vandenų vilką, kai dėl minkšto dugno nepadžigausi, o dėl žolių atkrenta ir velkiavimas? Belieka tik tvičingas. Taip ir sugalvojau pabandyti.
Teko daug skaityti, domėtis tais starkiniais ežerais. Tada jau prasidėjo eksperimentai. Vobleriai, jų vedimas, žuvies kibimo vietų paieška – visa tai užėmė daug laiko. Du metus važinėjau tuščiai. Per tuos du eksperimentinius sezonus išsiaiškinau tam tikrus niuansus ir tik trečiais metais pradėjau pagauti šias puikias žuvis. Jei manote, kad tereikia nusipirkti tam tikrą voblerį ir jau nuvažiavę pagausite starkį, klystate: nebus taip lengva. Mano dvejų metų patirtis, kai likdavau su „barankos“ skyle, tai parodo.
Negaliu pasakyti, kad neturėjau kibimų. Kibo, bet tik trečiais metais supratau, kodėl nepagaunu. Kadangi mėgstu greitą masalo vedimą (taip gaudau lydekas), bandžiau lygiai taip pat pagauti starkį. Nepavykdavo todėl, kad pernelyg greitai vedamą voblerį starkis pavydavo ir bandydavo iš viršaus spausti prie dugno. Tad visai nenuostabu, kad smūgiai būdavo, nors ir stiprūs, bet tušti: iš viršaus spaudžiamu masalu, kurio kabliukai apačioje, pakirsti žuvies nepavykdavo. Starkis lygiai taip pat atakuoja ir guminuką, tačiau pastarojo kablys juk viršuje.
Padaręs šias išvadas, pradėjau lėtinti vedimą. Ši technika iškart pasiteisino, nes žuvys čiupo voblerį į burną. Ilgus metus gaudžiau greitai, taigi, persilaužti į lėtą vedimą nebuvo lengva. Mano geras pagalbininkas buvo kastingas. Kaip jau minėjau, kastinginės ritės labiau pritaikytos lėtesniam masalo vedimui, o viliojant starkį tvičingu būtent to ir reikia.
Esminis skirtumas tarp džigavimo ir tvičinimo gaudant starkį yra taktikoje ir strategijoje. Kai žvejai gaudo džigu, bandoma echolotu rasti starkio poilsio vietas, ten, kur starkis guli ant dugno. Tada galvakabliu daužomas dugnas ir bandoma jį „pakelti“. Tvičinant yra viskas atvirkščiai. Jei starkis ilsisi, neverta net pradėti jo vilioti. Bet kuriuo atveju reikia surasti tas jų poilsio vietas, tik šiuo atveju, neradus žuvies poilsiavietėje, reikia aptikti jos maitinimosi plotus, ir atsiranda galimybė sugauti. O medžioklė dažniausiai vyksta kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose.
Informacijos reikia išties nemažai, tad visai nenuostabu, kad ir užtrukau trejus metus ją rinkdamas. Bet dabar aš žinau, kad tam tikram ežere starkiai medžioja nuo 7 iki 8 ryto, po to 11 – 12 valandą, vėliau 18 – 19 valandą ir nusileidus saulei. Štai ir keturios valandos per parą, kai gali juos pagauti tvičingu.
Masalai šiems vilkams yra lygiai tokie patys kaip ir lydekoms. Pastebėjimas tik toks, kad geriau naudoti didesnius, ne mažiau vienuolikos centimetrų. Gaudant mažesniais kibimų gal ir daugiau, bet starkiai mažesni. Šiemet, gaudydamas 11 – 13 cm vobleriais, pagavau tik vieną nelegalų, 44 cm starkį. Antrasis mažiausias buvo 1 kg 800 g. Didžiausias buvo 8 kg, o 4 – 5 kg vilkai papuola beveik kiekvienos žūklės metu.
Tad palinkėčiau ieškoti, domėtis ir stebėti. Tikrai verta.
