Prieš 19 valandą visi pasipuošę rikiuojamės prie automobilių, šiek tiek pailsėję ir susitvarkę. Darius pasakoja apie dopingo testą. Vakar pamiršau paminėti, kad, kaip ir kasmet, po čempionato laimėjusios komandos atstovai ir dar keli sportininkai atrenkami atlikti dopingo testą. Testas ir uždraustos medžiagos – kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje. Juokaujame, kad Darius buvo atrinktas dėl to, kad teisėjai nepatikėjo, jog normalus žmogus gali laisvai užmetinėti 170 metrų :)
Testo rezultatai, ko gero, bus po mėnesio ar dar vėliau, tačiau mes nesijaudiname. Jau kelinti metai iš eilės mūsų sportininkai žino draudžiamų preparatų sąrašą ir vengia bet kokių vaistų ar papildų, kurių sudėtyje tų medžiagų yra. Na, išskyrus kofeiną – kaip gi be rytinės kavytės žvejyboje? Tačiau nusikalstamu laikomas toks kofeino kiekis kraujyje, kurio keliais puodeliais kavos per dieną tikrai nesurinksi.
Uždarymo ceremonija vyksta Kapošvaro miesto sporto halėje. Jau esame įpratę švęsti prie stalų ant sportinio parketo po krepšinio lankais. Ir tai normalu – kur tu mažesniame mieste rasi tokią salę, kur būtų ir scena, ir vietos sustatyti stalus beveik 400 sportininkų, organizatorių ir kitų svečių.
Tik prie sporto halės durų su Tomu P. suprantame, kad nė vienas iš mūsų nepasiėmėme fotoaparato, todėl toliau pasakojime bus tik kelios varganos nuotraukos iš mano mobilaus telefono. Kaip sakoma, "iš asmeninio archyvo".
Dar lauke, prie halės durų, sutinkame mūsų rinktinės nuotykiuose jau aprašytą reindžerį. Spaudžiu ranką ir dėkoju už objektyvų situacijos su negyvu karpiu nupasakojimą žiuri komisijai. Jei pamenate, Mantas, pakviestas ant kilimo net galimybės pasiaiškinti neturėjo – visus faktus komisijai buvo jau išdėstęs reindžeris. Jam dėkoju ir už teisėjų darbą. Deja, tik iš mandagumo. Teisėjai zonose darė daug klaidų, nežinojo taisyklių ir pačių teisėjų buvo gerokai per mažai… Na, ir aišku nuotrauka su reindžeriu, kuri dar ilgai man primins, kaip arti diskvalifikacijos buvome.
Salėje mus pasitinka puošnūs stalai. Kasmet akį džiugina margaspalvė rinktinių masė: vieni, kaip ir dera sportininkams, atvyksta su vienoda olimpine apranga, kiti gi – su baltais marškinukais ir šlipsais, dar kiti – su drabužiais, turinčiais tos šalies tautinių motyvų.
Pagal nerašytą ir labai keistą čempionato taisyklę, auksą laimėjusi komanda stovi lauke ir laukia, kol atvažiuos ir susės visos komandos. Būdavo metų, kai čempionams stypsoti lauke tekdavo ir gerą pusvalandį, nes kuri nors niekur neskubančių pietiečių komanda vėluodavo. Tačiau šį kartą viskas laiku. Kai visos rinktinės susėda prie savo stalų, į sale mojuodami vėliavomis įžengia mėlynai raudoni Ukrainos sportininkai. Visa salė stojasi ir ploja. Tokia tradicija – kasmet.
Prasideda oficialios kalbos dviem kalbomis: vengriškai ir angliškai. Kalba ir organizatorių atstovai, ir FIPSed prezidentas Claudio Matteoli. Nors salėje garso aparatūra nebloga, tačiau per komandų šurmulį visko nepavyksta girdėti. Staiga girdime organizatorius minint Lietuvą ir Rimanto bei Gintaro vardus. Vyrai pasimetę stojasi ir aidint plojimams eina link scenos. Pasirodo, šiemet organizatoriai šiek tiek pakoregavo taisykles ir apdovanojo ne 3, o 5 geriausius pasaulyje dvejetus, kurie šio čempionato metu pagavo daugiausiai žuvies. O mūsų vyrai kaip tik ir užėmė tą penktą vietą. Nerealiai džiaugiuosi, kad bent du mūsiškiai šiemet irgi turėjo galimybę patirti tą patį, ką ir mes pernai bei pamatyti, kaip viskas atrodo ne iš salės, o nuo pakylos, kai visi ploja ir sveikina!
Na, o visas geriausiųjų sportininkų dvejetų penketukas atrodo taip:
1 vieta – Rumunijos komanda iš C zonos
2 vieta – Ukrainos komanda iš B zonos
3 vieta – Latvijos komanda iš C zonos
4 vieta – Serbijos komanda iš A zonos
5 vieta – Lietuvos komanda iš B zonos
Na, ir galiausiai ant pakylos kviečiamos čempionato šalys – prizininkės. Kaip jau žinote, trečiąją vietą šiemet užėmė Prancūzija, antrąją – Rumunija, o pirmąją – Ukrainos komanda. Visoms komandoms užlipus ant pakylos ir sportininkams užkabinus medalius groja Ukrainos himnas. Iš karto po jo kartu čempionais ir Latvijos bei Gruzijos komandomis skanduojame „Слава Україні! Героям слава!“.
Negirdėjau, ar prie mūsų prisijungė Moldavijos ir Baltarusijos komandos, tačiau esu tikras, kad tarp skanduojančių nebuvo Rusijos rinktinės atstovų. Po to, vakare, jau kempinge, ilgai diskutavome, ar pasaulinio lygio sporto varžybos – vieta politikuoti. Tačiau, mano nuomone, turime palaikyti Ukrainą visur ir visada bei deklaruodami šį palaikymą smerkti Rusijos veiksmus. Nesvarbu, kad Rusijos karpininkai – teisingi bičai ir geri bičiuliai. Tačiau jie kiekvieną minutę turi žinoti, jog pasaulis Rusiją laiko agresore ir smerkia karą Ukrainoje.
Po apdovanojimų ceremonijos ir sočios vakarienės prieš tai darniai sėdėjusios rinktinės pradeda maišytis. Komandos nori susipažinti su savo konkurentais iš gretimo sektoriaus, o kapitonai – pabendrauti tarpusavyje. Vieni su kitais šnekučiuojasi, juokauja ir fotografuojasi.
Aš ne mėgėjas fotografuotis, tačiau nesusilaikau nepasidaręs nuotraukos su Anglijos rinktinės atstovu Harry Charrington. Šis bičiukas mūsuose mažai žinomas, tačiau aš esu didelis FOX karpinės įrangos gamintojų rengiamos laidos „The Challenge“ fanas, kurio Harry – operatorius ir užkadrinis balsas. Jei nematėte nė vienos „The Challenge“ serijos, galite pažiūrėti Youtube. Kiekvienoje laidoje gerai žinomas Anglijos karpininkas Mark Pitchers turi įvykdyti vis skirtingą karpinę užduotį, kurią jam nurodo laidos žiūrovai: per savaitgalį pagauti karpius 4 skirtingose šalyse, masalui ir jaukui naudoti tik tai, ką jis ras Tesco parduotuvėje ir t.t.
O vėliau prasideda dar didesnė spalvų makalynė – komandos pradeda keistis marškinėliais. Tokia tradicija kasmet. Aš jau nuo renginio pradžios akimis „skanavau“ Ukrainos rinktinės vyrus – ar yra tarp jų bent vienas toks kūdas, kaip aš. Pasirodo, yra! Nuo šiol mano kolekcijoje – ir Ukrainos čempiono marškinėliai.
Rinktinės ilgai neužsibūna – kas į kelionę, kas dar ilsėtis, o kas – tęsti šventę mažesnėje kompanijoje. Tik tarpduryje su Mantu spėjame pagauti Serbijos žūklės federacijos vadovą ir nepaleisdami kamantinėjame geras 10 minučių. Kaip žinote, kitų metų čempionatas vyks Serbijoje, todėl mums knieti kuo daugiau sužinoti apie telkinį. O telkinys tikrai neelinis – upės Sava senvagė pačiame Belgrade. Šiame ežere jau vyko FIPSed čempionatas 2007 metais. Senvagė siaura – tik 300 metrų, o komandos bus sodinamos iš dviejų pusių, todėl arba bus apriboti metimo atstumai, arba komandos iš abiejų krantų bus sodinamos šachmatų principu. Dar vienas įdomus dalykas – krantai. Vienas senvagės krantas – ištisas smėlio pliažas su kavinėmis ir naktiniais klubais.
Įsivaizduokite – žvejoji sau sektoriuje, o tau už nugaros garsiai grojant Despacito prie staliukų sėdi damos ir gurkšnoja kokteilius... Aišku, tokiame ežere žuvis bus pripratus prie triukšmo ir šviesų, tačiau sportininkams bus sunkiau. Esminė informacija, kurią sužinome apie ežerą – jei nelis, karpiai geriausiai kibs ant zig sistemos. Tai svarbi žinutė kapitonams ir kitų metų atrankos čempionato dalyviams – ne visi mėgsta ir moka zig‘inti, todėl kitąmet tam reiks gerai pasiruošti.
Galų gale, paleidę serbų kolegą, salę paliekame ir mes. Ryte didžioji dalis mūsiškių žada išvažiuoti anksti, todėl pailsėti reikia kuo daugiau. Kai sportininkai išsiskirsto miegoti į savo namukus, terasoje liekame tik tie, kurie nevaržybavo. Ramiai gurkšnojame alų ir mėgaujamės pirmu šiltu vakaru. Jau ir mes tuoj krisim į lovas. Bet kurgi... Iš kempingo tamsos išnyra Kroatijos rinktinės vyrai, gyvenantys gretimuose namukuose, nešini naminės kroatiškos rakijos buteliu. Na, jau čia rimtas reikalas! Ant stalo iš karto atsirado lietuviškos duonos ir kumpio.
Sėdėjome ilgai ir linksmai. Taip linksmai, kad galų gale prie mūsų prisijungė net ir miegoti nuėję mūsų sportininkai. Juk ne kas dieną gali vakaroti ir ratu sukti butelį su geriausiais Kroatijos karpininkais! Kada išsiskirstėme, nepamena niekas. Tačiau kai atsikėliau ryte, trijų mūsiškių ekipažų jau nebuvo. Ką tik išjudėjo ir Manto ekipažas bei autobusiukas su Tomu ir Sauliumi. Dedu tašką straipsnyje bei judėsiu ir aš.
Didžiuojuosi ir dėkoju mūsų sportininkams, kad mūsų pasiekiami rezultatai jau ne vienerius metus iš eilės verčia stipriausias pasaulio komandas mus gerbti ir laikyti lygiais.
Ir pabaigai visiems labai rūpintis klausimas. Bulgarijos rinktinės narys išvengė susitikimo su Modestu!