Pamenu vieną žūklę, kai dviese gaudėme greta vienas kito , tik – aš „žole“, o kolega – musių lervomis ir kviečiais. Po trijų valandų turėjau sugavęs apie 5 kilogramus žuvies, daugiausia stambių kuojų ir porą meknių, o kolega per tą laiką „sukrapštė“ vos vieną kuoją, nors kaitaliojo masalus, naudojo tokią pat sistemą kaip ir aš.
Tokių atvejų pasitaiko dažnai ir seni Kauno meškeriotojai žino – atėjus laikui, dauguma jų pradeda gaudyti beveik vien, kaip jie vadina, „ant žolės“.
Gaudant „žole“, kimba dauguma Nemune gyvenančių žuvų – pirmiausia, aišku, stambios kuojos, meknės, šapalai, stambesni strepečiai. Man neteko pagauti, tačiau iš bičiulių ne kartą esu girdėjęs, kad papuola ir karšių. Pagrindinis „žolės“ privalumas – ja domisi vien stambios žuvys. Todėl ir dumblių kuokštą vynioji ant kabliuko nemažą. Ir , aišku, pačius kabliukus riši ne iš mažųjų.
Yra bent dvi labiausiai paplitusios nuomonės, kodėl žuvys griebia dumblius. Vieni sako, kad didesnės žuvys jais maitinasi, kiti – jog dumbliuose gausu įvairių vėžiagyvių ir vabzdžių lervų, todėl žuvys ir griebia srovės nešamą dumblių kuokštą, kad galėtų jį „iščiulpti“, o po to išspjauti. Atvirai pasakius, nežinau, kurie teisūs. Galiu pasakyti tik tiek, kad žuvys čiumpa „žolę“ labai ryžtingai: plūdė energingai neria gilyn, nebūna jokių jos padrebinimų, lengvų prilaikymų, kaip kad gaudant kitais masalais.
„Žolė“ yra sezoninis masalas. Žuvys pradeda ja domėtis maždaug gegužės pabaigoje, kai ant apsemtų akmenų, nuskendusių rąstų ar kitokių kliūčių pradeda želti pirmieji siūliniai dumbliai. Prisirenki mažų jų gabaliukų ir šiaip ne taip apsuki apie kabliuką – kibimo paprastai netenka ilgai laukti. Tada aš dažniausiai jais ir gaudau, tikriau, gaudydavau anksčiau, mat žvejodamas spiningu ir museline meškere pastaruoju metu plūdinę jau gerokai užleidau.
Vasarą kažkodėl šio masalo patrauklumas žuvims dingsta: bandyk nebandęs, nieko nepagausi. Tačiau geriausias laikas gaudyti „žole“ prasideda rudenį – nuo pat rugsėjo iki lapkričio pradžios, kol dar upėje būna dumblių. Manau, kad tai susiję su tuo, jog atšalus vandeniui srovė dumblius masiškai plauna ir jų upėje plaukia gana daug, – žuvys įpranta, kad užtenka tiesiog būti vienoje vietoje ir rinkti dumblius, o ne plaukioti ir ieškoti maisto pačioms.
Gaudant „žole“ sėkmės gali tikėtis tik ten, kur natūraliai auga siūliniai dumbliai: prie didesnių apsemtų akmenų, žvirgždėto dugno. Žvejoti šiuo masalu kokioje nors smėlėto dugno upės atkarpoje arba ten, kur dugne daug dumblo, nelabai yra prasmės.
Žvejoju šiuo būdu dažnai Nemune, pačiame Kaune: ties geležinkelio tiltu, Marvele, nusileidęs žemiau krantinės, kitose vietose.
Kitas dalykas – „žolė“, kaip masalas, veiksmingas tik tada, kai upės vanduo skaidrus. Pavyzdžiui, neteko girdėti, kad kas nors sėkmingai šiuo masalu žvejotų ganėtinai drumstu vandeniu garsėjančioje Neries upėje. Na, bent jau Kaune. Gal prie Vilniaus, kur vanduo daug skaidresnis, šis masalas ir nenuviltų.
Geriausia žvejoti „žole“ tada, kai Nemuno vanduo nuskaidrėjęs ir jo lygis žemas. Kylant vandeniui ar esant aukštam jo lygiui, žuvų susidomėjimas šiuo masalu krenta.
Žvejodamas Nemune šiuo masalu naudoju gana grubius įrankius – 4,5 metro ilgio tolimojo užmetimo meškerę, 8–12 gramų plūdrumo. plūdę, slankiojantį, plūdės keliamąją galią atitinkantį svarelį –„slyvelę“, suktuką, 0,15–0,17 mm pagrindinį valą ir 0,14 mm pavadėlį. Plūdę šiam reikalui renkuosi pagamintą iš putplasčio – kauniečiai ją dar vadina „ūsorine“ gamina jas alytiškiai. Ja patogu palengva prilaikyti masalą, ji gerai rodo kibimą ir neblogai skrieja. Vienintelis jos minusas – ji nėra ilgaamžė.
Tokios masyvios sistemėlės reikia todėl, kad galėtum labai toli užmesti. Mat dažnai apsemti akmenys būna toli nuo kranto, o ir didesnės žuvys Nemune ganėtinai baikščios – iš toliau jas lengviau apgauti.
Pavadėlis turi būti ilgas – iki 1 metro, kad masalas galėtų laisvai plazdėti srovėje. Kabliukai – geriau turintys ilgesnį kotelį, būtinai juodos ar rudos spalvos (jokiu būdu ne blizgantys), 6–8 numerio. Dauguma pažįstamų žvejų šiam žūklės būdui renkasi kabliukus su ausele, o ne mentele, tačiau aš nematau didelio skirtumo.
Pats žūklės būdas primena skaitytojams gal geriau pažįstamą žūklę batonu – užmeti masalą skersai srovės ir leidi jam kiek įmanoma laisvai plaukti tolyn, kol tik gali matyti plūdę ir sėkmingai užkirsti. Nereikia žvejojant šiuo masalu plūdės per stipriai prilaikyti – masalas turi plaukti natūraliai, srovės greičiu.
Taip pat negerai, jei svarelis slenka dugnu, – jis turi plaukti kiek virš jo. Nieko stebėtino – juk srovė neša žoles ir kitus lengvesnius nešmenis virš dugno. Dėl šios priežasties „žole“ gali gaudyti tik plūdine meškere, masalą plukdydamas kartu su srove. Dugnine ar pusiau dugnine juo sėkmingai nepagaudysi.
Esu pastebėjęs, kad šviesią „žolę“ žuvys daug noriau griebia nei tamsią. Gal ji geriau išsiskiria iš tamsaus dugno fono, gal gardesnė žuvims – nežinau. Paskutinių metų patobulinimas – šį masalą papildomai pakvepinti kokiu nors specialiu kvapu. Tarp Kauno meškeriotojų bene populiariausias anyžiaus kvapas, tačiau, manau, galima pabandyti ir kur kas egzotiškesnių variantų.
Masalą reikia kabinti maždaug taip, kaip parodyta nuotraukoje. Tam reikia dumblius kaip kokius siūlus sudėti ir ištiesinti į/kaip vieną virvelę, paskui apsukti jais kilpą aplink kabliuką ir užveržti. Būtina palikti nedidelę „uodegėlę“, einančią nuo mazgo žemyn, tačiau ne per ilgą, kad žuvys negalėtų jos nutąsyti ir likti už tai nenubaustos.
Jei mėgstate plūdinę meškerę, nusprendėte pabandyti laimę Nemune – siūlau išbandyti šį tradicinį masalą. Tikėtina, kad tikrai nenusivilsite, ypač jei žvejosite netoli paskendusių/apsemtų akmenų ir tokiu metu, kai srovė masiškai „skalauja“ nuo jų dumblius.