Visokiausių gudrybių prasimano žvejai, norėdami apgauti šią stiprią ir „solidžią”, net iki poros dešimčių kilogramų ir daugiau užaugančią žuvį. Pasirenkami ploni valai, kurie ne visada pasiteisina, nes paprasčiausiai nutrūksta, minkšti kaproniniai pavadėliai, masalai su papildomu kabliuku, kurį karpis įsiurbia nieko neįtardamas. Pačiam šio būdo išbandyti neteko, bet kažkur skaičiau, kad pavadėlis kartais tyčia daromas net degtuko storio, ir karpis, nesitikėdamas iš žvejo tokio akiplėšiško akibrokšto, apgaunamas.
Klasikinis masalas, žinoma, yra virta, kuo nors, pavyzdžiui, medum ar aliejumi, paskaninta bulvė. Kaip ir dauguma karpinių žuvų, karpis mėgsta saldų maistą. Šiaip ši žuvis visaėdė. Tikrai geras masalas karpiams, ir ne tik jiems, yra bulvė su manų kruopomis. Nors karpį galima priskirti dugninėms žuvims, masalą jis dažnai griebia ir iš aukščiau.
Nemažų karpių su draugu pagavom tokiu būdu: gana seklioje vietoje, kur gylis siekė vos daugiau negu vienas metras, 0,2 mm valą su bulve ant kabliuko guldydavome ant retai augančių vandens lelijų lapų. Jaukas kabodavo nugrimzdęs kokių 40 – 60 cm gylyje, o mes laukdavome sėdėdami pasislėpę už aukštos pakrantės žolės, aišku, prieš tai žuvis pašerdavome.
Tačiau liepos ir rugpjūčio mėnesiai yra ir pats geriausias metų laikas ešeriams gaudyti spiningu. Kartais, ypač gaudant sekliuose ežeruose, būna tokių dienų: karšta, saulė, kaip sako, žeme ridinėjasi, lydekos ir taikios žuvys tūno kažkur nulindusios, o ešeriai griebia vos ne kas metimą.
Labai įspūdinga ešerių žūklė spiningu šiuo metų laiku būna ir Kuršių mariose. Čia medžiojančių ešerių būrius išduoda besisukinėjančios žuvėdros. Vietiniai ir atvykę žvejai žvejoja kiek stambesniais įrankiais. Prie valo pririšamas nemažas svarelis, o aukščiau keli trumpi pavadėliai su blizgančia medžiaga apsuktais kabliukais.